Tęsiasi popiežiaus Pranciškaus ir Romos kurijos vadovų rekolekcijos Aričios miestelyje Romos apylinkėse, kurioms vadovauja portugalų kunigas José Tolentino de Mendonça, meditacijoms parinkęs „troškulio“ temą: kaip Dievo troškimo metaforą, apmąstant kaip troškimas gimsta, kaip miršta, kokias formas įgyja.
Vasario 21 dienos popietinėje meditacijoje pamokslininkas pabrėžė: „tikėjimas nėra pakyla, yra kelionė“, perspėdamas apie sąstingio ir užsidarymo pavojų. Bažnyčia yra Mokytoja, bet taip pat mokinė ir tiesos ieškotoja. Lengviau tampame sakralumo sargais, nei tyrinėtojais; administratoriais, nei keliautojais, klausinėtojais ir įsimylėjėliais. Klajonės yra biblinio tikėjimo, krikščioniško tikėjimo pamatinė patirtis. Galima išgirsti, kad nejudrumas, nuolatinis sėdėjimas, lemiamas darbo pobūdžio ar komforto sąlygų, yra viena iš didžiausių XXI amžiaus ligų. Ar to paties neaptinkame dvasiniame gyvenime: ar neliekame sėdėti, kai raginame kitus leistis į kelionę? Ar netapome piligrimų gidais, kurie patys į piligrimystę nesileidžia? Ar neskelbiame žodžio, kurio patys nebeklausome? Ar nemokame melstis, kai patys nebesimeldžiame?
Tačiau, kaip sakė Servanteso personažas Don Kichotas, kelias mus išmoko daugiau dalykų, nei užeiga. Geriausia vieta tikėjimui augti yra auganti egzistencija. Ir kad tai vyktų, troškulys, gyvas troškimas yra fundamentalus. Dar daugiau – mokėjimas atsigerti iš savo troškulio šulinio. Kitaip tariant, troškulį reikia priimti kaip dovaną, kuri mus skatina siekti to, kas jį numalšintų. Tačiau apsiriktume, jei galvotume, kad tikėdami nebejausime troškulio: neretai atsitinka priešingai. Nereikia to bijoti ar tai atmesti, reikia mokytis tai brandžiai priimti. Troškulys, troškimas taip pat yra patirtis, kuri primena, kokie mes trapūs ir kokie pažeidžiami. Tačiau dvasiniame gyvenime kliūtis yra ne trapumas, o kietumas, ne nuolankumas, o puikybė, jautimasis galingu ir sau pakankamu. Nereikia painioti laimingumo su sotumu ar persisotinimu.
Vasario 22 dienos rytinėje meditacijoje popiežiaus Gavėnių rekolekcijų pamokslininkas analizavo vieną iš žinomiausių Evangelijos parabolių apie sūnų paklydėlį. Tai ne vien palyginimas, bet ir veidrodis. Nes joje svarbiausia ne materialiniai aspektai, bet tėvo ir dviejų jo sūnų, vyresnio ir jaunėlio, tarpusavio santykiai, kuriuose galime atpažinti save pačius.
Palyginime stebime jaunėlį sūnų, jo laisvės troškimą. Bet taip pat svajones be pagrindo, klaidas, nesugebėjimą suderinti troškimą ir taisykles. Rezultatas nuspėjamas: tuštuma, vienatvė, pažeidžiamumas. Vyresniajam sūnui sunku priimti brolį, sunku džiaugtis kito gėriu, jis turi liguistų lūkesčių. Jame gimsta nepasitenkinimas, apmaudas ir nesugebėjimas suvokti gailestingumo logikos, jai atvirai oponuojant. Tai esame mes, su savo prieštaringais jausmais, impulsais, sielos patologijomis. Tai mūsų troškulys, mūsų troškimai. Evangelijos palyginimas rodo, kad jie turi būti išgydyti, sutaikyti ir pakreipti.
Jaunėlis sūnus trokšta autonomijos, tai geras ir sveikas troškimas: subręsti kaip asmeniui, paimti į rankas savo gyvenimą, išplėsti savo erdvę. Tačiau jaunėlis tai pasiekia ne per dialogą, o per trūkį, per lūžį. Jis atstumia tėvą, tačiau pareikalauja jo materialinių gėrių. Jis įgyja autonomiją, bet nėra jai pasiruošęs, todėl viską iššvaisto. Toks yra vienas iš didžiųjų pavojų dvasiniame gyvenime: savęs padarymas pradžia ir pabaiga. Jei tam pasiduosime, jei trokšime tik dėl troškimo, jei troškimo tikslu padarysime tik save pačius, vartojimą, greitą ir betarpišką stimulų patenkinimą, tai, kaip ir sūnus paklydėlis, atskleisime jų banalumą, liūdnumą ir klampumą, nors pirma atrodė tokie patrauklūs. Šis sūnus nemokėjo savo gyvenimo atremti į tėvo gyvenimą, nemokėjo savo troškimams suteikti taisyklių ir krypties, tad jo laisvė ir autonomija virto vienatve ir vidiniu nusivylimu. Galiausiai jis nusprendžia grįžti pas tėvą – ne kaip sūnus, o kaip vienas iš jo darbininkų, tikėdamasis, kad nors gaus pavalgyti.
Vyresnysis sūnus liko greta tėvo, tai buvo geras dalykas. Tačiau jis nepažįsta meilės ir jos dosnumo. Jis pavydi tėvo dėmesio jaunėliui, nusivilia ir supyksta dėl to, kaip tėvas meiliai priima sugrįžusį jaunėlį, iškelia jam šventę. Atrodo, kad jam patiktų – vardan teisingumo - jog jaunėlis ir toliau išliktų toje nuosmukio būklėje, kurion buvo patekęs. Tai, ką jaunėlis gauna iš tėvo, vyresnysis suvokia kaip savojo džiaugsmo ardymą. Jam jis varžovas, o ne brolis. Nors skirtingu būdu nei jaunėlio, bet ir vyresniojo sūnaus troškimai yra pasiligoję.
Abu juos tėvas pakviečia į gailestingumo mokyklą. Jis bėga pasitikti jaunėlio sūnaus, kuris sugrįžo remdamasis tik į save orientuotos logikos apskaičiavimais, tikėdamasis nors sočiai pavalgyti. Tačiau tėvas, jo neteisia, o apkabina. Parodo, kad sugrįžimas svarbiau už lūžį. Vietoj to, kad išbartų, parodo meilės proveržį.
Tai pamoka ir vyresniajam sūnui, kuriam tokiam meilė atrodo „perlenkta“: gailestingumas ir meilė visada yra „perlenkti“. Tai visada reiškia duoti daugiau, nei nusipelnoma. Tai daugiau už pareigą. Ir tik tas, kuris nėra parodęs ar patyręs tikro gailestingumo, gali manyti, jog tai lengvas dalykas. Priešingai, tai vienas iš sunkiausių dalykų. Daug lengviau yra baudžiantis teisingumas. Tačiau Dievo teisingumas yra apšviestas gailestingumo. Todėl jis ne pasmerkia, o gydo, sutaiko, atleidžia, paguodžia, gelbsti iš fatalizmo. (Vatikano radijas)
