Šį tomą sudaro keturios savarankiškos knygos apie pagrindines dorybes; jos nedidelės apimties – trumpai ir koncentruotai išsako esminius ir gyvenime svarbius dalykus. Itin vertinga Josefo Pieperio stiliaus ypatybė ta, kad jis neklaidžioja aplinkkeliais, nenuklysta nuo temos, jo nedomina skambūs žodžiai, tai, kas neesminga. Jis eina prie tikrosios dalyko šerdies ir čia pasilieka. Aiškų jo stilių išugdė intensyvus skaitymas ir įtemptas mąstymas. Skaitytojui pateikiamas rezultatas, o ne ilgas ir varginantis ieškojimo procesas.
Tam, kas ieško filosofinio mąstymo, įkvepiančio, o kartu protingo ir blaivaus, kas ieško mąstymo, padedančio gyventi kasdienį gyvenimą ir puoselėti gyvenimo meną, Josefas Pieperis bus patikimas dvasinis palydovas.
Dalinamės knygos ištrauka.
V
Pasninkas ir širdies giedra – Prigimtinės teisės įpareigojimas pasninkauti – Abstinencija: dorybė prieš bukumą – Savęs nepaisymo antspaudas
Hilaritas mentis, „širdies giedra“: su nieku kitu krikščioniškasis gyvenimo mokymas taip glaudžiai nesieja šios sąvokos, kaip su pasninku – pirmaprade askezės forma. Ši sąsaja slypi Naujajame Testamente: metai po metų gavėnios laikotarpio pradžioje Bažnyčia skelbia Viešpaties nurodymą: „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai!“ (Mt 6, 16).
Augustinas sako: visiškai nesvarbu, ką ir kiek žmogus valgo, jei tik išsaugoma gerovė tų, su kuriais jis susijęs bendrystės saitais, ir paties žmogaus gerovė bei sveikatos reikalavimas; svarbu tik tai, su kokiu lengvumu ir širdies giedra jis įstengia atsisakyti valgio, jei to reikalauja bėda ar privalėjimas.
Jei reikalauja bėda: čia nieko nebepridursi. Tačiau kodėl pasninkauti privaloma? Atsakymas veda į reikalo esmę ir atskleidžia tokią žinią, kuri dabartinius krikščionis, galimas daiktas, gerokai nustebins. Esame linkę manyti ir įprastai manome, kad pasninko pratyba yra tradicinis, aišku, labai prasmingas Bažnyčios paprotys, įgijęs įpareigojamąją galią, bet vis dėlto ją įgijęs išimtinai drausminiu Bažnyčios nurodymu, kuri, šiaip ar taip, dažnai neprieštarauja, kad būtų įvedama palengvinimų ir atleidžiama nuo privalomų reikalavimų. Apskritai pasninkas mums atrodo kažkas nepaprasto, tuoj pat susisieja su asketo ir šventojo vaizdiniu. Todėl labai nustebsime Tomo Akviniečio, Bažnyčios „visuotinio mokytojo“, veikale perskaitę: būtent vidutiniam krikščioniui pasninkauti įsako lex naturae, „prigimtinis–gamtinis ir paprotinis įstatymas“. Be to, žinotina, kad, pasak Tomo Akviniečio, „prigimties įstatymas“ yra pirmapradis įpareigojimas, kuriuo pagrįsti visi sąžinės sprendimai ir visa pozityvioji įstatymų leidyba; prigimtinis–gamtinis ir paprotinis įstatymas yra tiesiogiai su kūrimo tikrovės esme duotas ir ja pagrįstas privalėjimas, turįs aukščiausią įpareigojimo jėgą. Šį pirmapradį privalėjimą išlaiko ir Bažnyčios nurodomas pasninkas, tiesiog Bažnyčia smulkiau apibrėžia šį privalėjimą ir patikslina pagal laiką ir būdą.
Mes, eiliniai žmonės, kurie dar nepasiekėme galutinio atbaigtumo, negalėtume išlaikyti vidinės tvarkos, kuri padėtų stabdyti nerimstantį juslumą ir išlaisvinti dvasią, idant ji kiltų į jai deramo sotinimo ir nuraminimo sritį, jei kaip vaisto nepasitelktume į pagalbą drausminimo priemonės – pasninko. Čia išryškėja itin griežtas reikalavimas, kuris kyla iš krikščioniškojo žmogaus vaizdinio. Dėl prigimtinio įpareigojimo privalome leisti sau pajusti, kad iš tikrųjų esame tai, kas esmingai esame: pats sau priklausantis laisvas moralinis asmuo.
Kiekvienam žinoma, kad į Bažnyčios įsakytą pasninką dažniausiai žiūrima ne itin rimtai. Tačiau būtume neteisūs, jai tai vertintume tik kaip Bažnyčios autoriteto nepaisymą. Šio aplaidumo priežastis kita: vidutiniam krikščioniui niekas nėra taip svetima, kaip mintis, jog yra moralinis pirmapradis įpareigojimas pasninkauti, pirmesnis už minėtą Bažnyčios įsakymą ir veikiantis už Bažnyčios įsakymo ribų. O ir ne vienas kunigas neskubėtų naudotis bendromis išimtimis, švelninančiomis Bažnyčios įsakytą pasninką, jei jį suvoktų ne kaip drausminį potvarkį (eilinio krikščionio samprata), bet kaip visuotinio prigimtinio–gamtinio privalėjimo specifikavimą („visuotinio mokytojo“ samprata).
Nebūtina aiškinti, kad šiam prigimtiniam–gamtiniam įpareigojimui pasninkauti aukštesnę prasmę ir gilesnę paskatą suteikia tikėjimas į Kristų ir antgamtinė Dievo meilė. Ir šiuo atveju galioja teiginys, kad gamtiškumo sritį atbaigia malonė. Tai atspindi pats specifikavimas, kurį Bažnyčios įsakytu pasninku patiria „gamtos dėsnis“.
Pavyzdžiui, didysis keturiasdešimties dienų pasninkas turi šią prasmę: krikščionis rengiasi švęsti Viešpaties mirties ir prisikėlimo slėpinius, kuriuose mūsų išganymas, it daigas slypintis tapime žmogumi, sunoksta į vaisių. Kad taptume šių iškilių tikrovių dalininkai, būtina ypatinga prasme prirengti laisvos ir „tvarkingos“ širdies indą, nes jokia tikrovė ir jokia tiesa nepajėgia taip nuraminti ir pakeisti vidinio žmogaus, kaip ši.
Rodos, nėra svarbesnio dalyko už klausimą „Ar gali žmogus nusidėti pernelyg griežtu pasninku?“, kurį Tomas Akvinietis deda kaip vieno articulus antraštę. Vis dėlto reikia pasakyti, kad į šį klausimą jis atsako teigiamai. Pasninkas, jo nuomone, yra abstinentia, susilaikymo dorybės aktas, o susilaikymas giminingas gydymui. Juk kalbama – vėl! – ne apie pastangą, ne apie savęs kankinimą, bet apie „proto tvarkos“ įgyvendinimą.
Tomas Akvinietis drauge su šv. Jeronimu tvirtina, kad, kai kas nors pasninku ir naktiniu budėjimu pernelyg alina savo kūną, tas aukoja pasigrobtą gėrį. O Summa theologiae randame pirmapradę katalikišką mintį: įsakydama pasninką, Bažnyčia apdairiai siekia nepažeisti prigimties, prigimtinės gyvenimo valios. Todėl visai nenuostabu, priešingai, itin būdinga, kad būtent svarstant klausimą apie pasninką aiškiai įvardijamas ir atmetamas manicheizmas, tas nuolatinis ir rimtas šv. Tomo, vadinamo „Tomu nuo Dievo Kūrėjo“, priešininkas. Išvardysime ir kitus pastebėjimus: „Jei kas tyčia susilaikytų nuo vyno taip, kad per tai sužalotų savo prigimtį, tas nebūtų laisvas nuo kaltės“; vyras daro nuodėmę, jei griežtu pasninku silpnina savo lytinę jėgą. Neneigtina: šios ištarmės šv. Tomo veikaluose yra ne pačiose svarbiausiose vietose, jos pasakytos lyg tarp kitko. Tačiau jei ne ši šviesi pritarimo kibirkštėlė, ko gero, pasiduotume pagundai ir jo teiginį apie prigimtinės teisės pirmapradį įpareigojimą pasninkauti klaidingai suprastume kaip gryną ir niūrų asketizmą. Šiaip ar taip, šis teiginys lieka galioti be jokių išlygų.
Į nusižengimus abstinentia dorybei – kai pomėgis valgyti ir gerti pažeidžia „proto tvarką“, dažniausiai žiūrima labai atlaidžiai, jei jie apskritai iš tikro vertinami moralės požiūriu. Tačiau aiškus ir tvirtas pritarimas krikščioniškajam žmogaus vaizdiniui kaipmat įžvelgs griaunamąją savybę, būdingą liguistam rūpesčiui, kiek ir ko valgyti bei gerti. Šią griaunamąją savybę Tomas Akvinietis įvardijo kaip hebetudo sensus, kaip vidinės juslės abejingumą ir bukumą sučiuopiant dvasinius reiškinius. Ar tik nesieja pirmapradis priežastinis ryšys šio vidinės juslės abejingumo reiškimosi, kuris tapo kone savaime suprantamas ir įprastas, ir minėto atsainaus požiūrio, kuris irgi tapo savaime suprantamas ir įprastas? Rytų išmintis šiuo klausimu duoda peno pamąstymams.
Įžymiojoje Dante’ės poemoje, antroje iš trijų Skaistyklos giesmių, pasakojančių apie pasninkaujantį „rajumą“, yra tiesiog nepaprastas, netgi keistas trieilis; jame vaizduojami atgailaujantieji: „Lyg be akių žiedai – jų akys buvo; Kas regi OMO bruožuose žmonių, Tam įskaityti M čia nieks nekliuvo“4. Čia sakoma, kad atgailą išreiškiant pasninku atkuriama tai, ką sugriauna „rajumas“, – vidinis žmogaus pavidalas.
Dar kartą prisiminkime „širdies giedrumą“. Pasninkauti reikia giedra širdimi, tai, taip sakant, pasakyta polemiškai. Viešpats pats nurodo priešingą niūraus veidmainio paveikslą. Asketų patirtis pateikia ir kitų priešingų pavyzdžių.
Bet kokia drausmė, kaip sakyta, nukreipta į veikiančiojo asmenį. Tačiau šio orientavimo natūraliai tyko nuolatinis pavojus – jis gali prarasti nesavanaudį nusigręžimą nuo savęs ir virsti konvulsyvia puikybe, siekiančia iš asketinių „pasiekimų“ uždirbti solidaus grožėjimosi savimi rentą. Tuščiagarbiškumas, susireikšminimas, nekantrus puikavimasis prieš „netobuluosius“ – tokios tad asketo tykančios grėsmės. Šv. Grigalius Didysis visa tai aiškiai išsakė „Ganytojo reguloje“, neišsemiamame gyvenimo išminties lobyne.
Širdies giedra yra nusigręžimo nuo savęs antspaudas. Jis patikimai liudija, kad čia nėra jokios veidmainystės nei konvulsyvaus žiūrėjimo į save. Širdies giedra yra neabejotinas požymis, kuriuo atsiskleidžia vidinis drausmės kaip nesavanaudiškosavęs saugojimo tikrumas.
4 Dantė Aligjeris, Dieviškoji komedija: Skaistykla, vertė Aleksys Churginas, Vilnius: Vaga, 1970, p. 165.
