Valstybės atkūrimo šimtmetis – didelė mažos Lietuvos šventė. Visi su pakylėjimu ir nekantrumu laukėme šios garbingos ir svarbios datos. Šventė netruko prabėgti ir mes drąsiai, pakelta galva įžengėme į antrąjį šimtmetį. Koks jis bus Lietuvai, koks jis bus mums? Mums, deja, bus neabejotinai trumpesnis, tad visi kartu turėtume siekti, kad būtų dar prasmingesnis. O kas kuria tą prasmę? Pirmiausia – žmonės. Išsilavinę, inteligentai, šviesuoliai, aktyvūs ir iniciatyvūs, aukštos kultūros ir moralės asmenys. Jie kuria prasmę savo darbais ir savo asmeniniu pavyzdžiu. Būtent tokia asmenybė yra Kavarsko klebonas kun. dr. Nerijus Vyšniauskas, aptarnaujantis tris parapijas: Kavarsko, Kurklių ir Užunvėžių. Dvasininką kalbina Lina Dapkienė.
2016 metais, po Jūsų paskyrimo į Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, tiek parapija, tiek visas miestelis tarsi nušvito – tiesiogine prasme, nes su Jūsų pagalba buvo įrengtas bažnyčios apšvietimas, pradėjote nuoširdžiai ir labai šiltai bendrauti su parapijiečiais, ėmėte organizuoti renginius, aukšto lygio profesionaliosios muzikos koncertus bažnyčioje, sukūrėte parapijos tinklalapį www.kavarskobaznycia.lt, kartu su parapijiečiais, išsikėlęs kilnius tikslus, leidotės į tolimesnes pažintines keliones. Jūsų indėlis – akivaizdus.
Visa tai – parapijų labui. Galime bendrai tuo džiaugtis. Esu Katalikų Bažnyčios kunigas, todėl save priskiriu krikščioniškajai-katalikiškajai kultūrai, kuri Europai davė josios tapatybę, tikėjimą, vertybes, kultūrą, meną, architektūrą, geriausius jos universitetus. Man ši pasaulėžiūra yra svarbi dėl to, kad ji turi dviejų tūkstančių metų patirtį, mokymą. Ir tai yra išbandyta ir patikrinta daugelio tautų ir individų gyvenimu. Katalikiškoji kultūra iš savo lobyno tikrai turi ką pasiūlyti, ypač šiandienos žmogui, pavargusiam nuo rutinos, vartojimo, materializmo, tam, kad žmogus būtų laimingas ir jaustų gyvenimo prasmę mūsų skubančiame pasaulyje. Todėl būdamas trijų parapijų klebonu, noriu ir siekiu tas vertybes perteikti ir savo parapijiečiams, ir parapijų svečiams. Esu įpareigotas Katalikų Bažnyčios tęstinumo tai skelbti ir to mokyti.
Papasakokite apie savo asmeninį gyvenimą. Kur ir kaip prabėgo Jūsų vaikystė, paauglystė?
Nors esu kaunietis, bet turėjau senelius Dzūkijoje. Mano visos vasaros bėgo ten, gamtoje, tarp pušynų, tikrame lietuviškame kaime, aukštos kultūros ir tikėjimo kaime. Nuo pat vaikystės buvau Kauno arkikatedros ministrantas. Besimokydamas vidurinėje mokykloje, lankiau tautinius šokius, žirgyną, vyresnėse klasėse – banke „Hermis“ veikusį „Jaunojo bankininko“ klubą. Kelerius metus buvau savanoris Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje (SKAT). Nuo pat vaikystės buvau imlus naujovėms, informacijai, mėgau daug skaityti.
Papasakokite apie savo kelią į kunigystę. Kada ir kaip pajutote pašaukimą? Kas paskatino pasukti į tarnystę? Kodėl pasirinkote mokslus seminarijoje?
Kadangi, kaip jau minėjau, nuo mažens iki pat seminarijos buvau ministrantas Kauno arkikatedroje, čia sutikau tokius šviesaus atminimo kunigus kaip prel. V. Jalinskas, prel. P. Tamulevičius, vysk. V. Michelevičius, kardinolas V. Sladkevičius. Vėliau, besimokydamas vyresnėse klasėse, dirbau Kauno Petrašiūnų bažnyčios zakristijonu. Ten sutikau vienuolius kapucinus, kurių pasišventimas savo tarnystei ir manyje pažadino kunigystės pašaukimą. Apie šiuos visus dvasininkus galiu drąsiai sakyti, kad tai buvo kunigai ganytojai iš didžiosios raidės: vieni jų dirbo parapijose žmonėms, kiti pašventė savo gyvenimus ugdydami būsimus kunigus.
Po vienuolikos klasių įstojau į Telšių vyskupijos licėjų – Mažąją kunigų seminariją. Pabaigęs mokslus licėjuje, tęsiau studijas Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universitete. Baigęs seminariją ir universitetą, 2005 m. balandžio mėn. 3 d. buvau pašventintas diakonu. Kunigu buvau pašventintas po pusmečio – rugsėjo mėn. 4 d. Dar studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje, dirbau lotynų kalbos mokytoju Kauno jėzuitų gimnazijoje. Po kunigystės šventimų studijavau Vytauto Didžiojo universitete Teologijos fakultete kanonų teisės magistrantūroje ir dirbau sielovadinį darbą Kauno arkikatedroje. Tuo pat laiku lygiagrečiai septynerius metus Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje dėsčiau lotynų, italų kalbas, buvau tikybos mokytoju. Dvejus metus dėsčiau Šiluvoje parengiamojo kurso klierikams lotynų kalbą.
Vyskupo V. Michelevičiaus paragintas, nuo 2007 m. studijavau Romoje (Italija), Popiežiškajame Saleziečių universitete, lotynų kalbos kompoziciją ir dogminę teologiją. Beje, kaip tik šiame universitete 1980 m. jis pats studijavo. Vysk. V. Michelevičius yra gerai žinomas ir Kavarsko kraštui. Jis 1949–1950 m. buvo Kavarsko parapijos vikaras. Nuo 2015 m. rugsėjo mėn. esu Danijos lietuvių kapelionas. 2016 m. balandžio mėn. 19 d. Romoje sėkmingai apgyniau dogminės teologijos doktoratą tema „Lietuvos Šiluvos šventovė – istoriniai, teologiniai ir pastoraciniai aspektai“. Iki šiol darbuojuosi Vilkaviškio vyskupijos Bažnytiniame Teisme, kur einu teisėjo pareigas ir Kauno arkivyskupijos Bažnytiniame Teisme, kur einu notaro pareigas.
Papasakokite apie savo asmenines savybes, vertybes, pomėgius.
Mėgstu sportuoti, važinėti dviračiu. Ne veltui sakoma, kad sveikame kūne sveika ir siela. Mėgstu daug bendrauti su žmonėmis ir daug keliauti. Keliauti naudinga, nes kelionės žadina vaizduotę, keliaudami įžvelgiame, patiriame daugybę gražių dalykų. Grįžęs tą patirtį neretai galiu panaudoti kasdienybėje – rašydamas, duodamas, atrasdamas.
Man labai svarbus gilus prasmės, džiaugsmo ir aiškios gyvenimo vizijos pajutimas. Mano gyvenimo tikslas – išsaugoti prigimties ir gyvenimo integralumą: apimant gamtą, antgamtę, kultūrą, visuomenę. Tikėjimas yra tas esminis, viską integruojantis elementas.
Ar kunigystę vadinate darbu, ar įvardijate tai kitais žodžiais?
Atsakydamas norėčiau pasitelkti šv. Augustino mintį: „Su Jumis esu brolis, o Jums esu kunigas.“ Ir vienybės, ir skirtumo kriterijus pateikia Kristus. Vienijuosi su visais kitais žmonėmis, visais autentiškais pagrindais ir elementais. Ir skiriuosi tuo, ką Kristus naujo įnešė į žmonijos kultūrą ir istoriją. Kas išskyrė krikščionį praeityje ir dabartyje iš kitų, tai jo aukšta moralė, paremta geranoriškumu, gera valia, tikėjimu ir meile artimui.
Kaip manote, ko labiausiai trūksta šių dienų žmonėms?
Manau, kad mūsų visuomenei trūksta gyvo tikėjimo, mokėjimo atsirinkti tarp to, kas tikra, o kas ne, trūksta vertybių. Aišku, jei lyginsime su senuoju žemynu – Europa – kuris dėl tikėjimo ir anksčiau jam brangiomis laikytų vertybių išsižadėjimo ritasi žemyn, pas mus dar nėra taip blogai. Ir mums, lietuviams, tik trūksta drąsos pasipriešinti tam blogiui, kuris ateina iš Vakarų. Čia kalbu apie šeimos sąvokos iškraipymą, apie laisvę išpažinti savo tikėjimą, puoselėti šimtmečiais brangintas vertybes, ir svarbiausia, kaip norma – prievarta žmonėms brukamų tokių dalykų, kurie neatitinka Dievo nustatytos tvarkos. Kalbant apie mūsų visuomenę, būtų galima pasakyti, kad mes išaugome monolitinėje lietuviškoje tradicinėje kultūroje, turinčioje katalikiškų, archajiškų bruožų. Dabartinė padėtis liudija apie įsisiūbuojantį aižėjimo procesą. Mes prarandame savastį, tačiau nieko naujo savo neturime.
Subkultūrų įvairovė liudija, kad mes viską skolinamės ir perimame iš kitur. Ankstesniais laikais buvo galima daug ką pramatyti ir prognozuoti, o šiais laikais tai padaryti sudėtinga ir dėl daugybės dėmenų, ir nežinomųjų egzistavimo. Praktiškai kuo toliau, tuo mažiau mus kas nors vienys, visuomenė bus fragmentuota. Ši situacija gimdo sutrikusio, be šaknų ir be ateities vizijos žmogaus tikrovę. Iš esmės tai nesaugaus, neurotiško ir lengvai manipuliuojamo žmogaus situacija. Visgi Vakarų civilizacija, pasak filosofo K. Popperio, buvo sėkmingiausia žmonijos istorijoje. Kristus ir Jo idėjos buvo bendras daugelio tautų ir kultūrų variklis. Vienybės pagrindas ir bendro tikslo matymas. Čia norėčiau pasitelkti Kristaus žodžius, kurie tam tikra prasme įvertina multikultūriškumą ir homogeniškumą: „Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko. Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka“ (Mk 3, 24–25). Katalikiškoji vizija yra vienybė įvairovėje, tačiau įvairovės elementai negali tarpusavyje radikaliai skirtis, kad negalėtumei jų suderinti, komponuoti į bendrą visuomenės, kultūros ir laikmečio mozaiką.
Ekonominiai-socialiniai skirtumai ir nelygybė (prabanga ar turtingumas) žmogaus nepadaro vertingesnio už vargšą ar neturtingą. Žmogaus tikroji vertė tai nėra jo išorė ar aplinka, nei jo gyvenamasis būstas, rūbai ar maistas. Žmogaus tikroji vertė – tai jis pats. Norėčiau visiems palinkėti būti savo aplinkoje didžiais žmonėmis su gyvu tikėjimu. Dėl to nebūtina daryti kažką ypatingai nepaprasto. Pastebėti ir mylėti artimą, jam padėti, paguosti, patarti nesitikint už tai atlygio ir nesididžiuojant tuo – jau yra kažkas ypatingo. Apie tai moko Šventasis Raštas: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 43, 4–8).
Kas labiausiai džiugina?
Man patinka šių kraštų, Anykščių rajono gamta. Važiuodamas kasdien galiu ja grožėtis: pamatau įvairių paukščių, stirnų, briedžių, lapių. Man tai primena vaikystę pas senelius Dzūkijoje. Džiaugiuosi sutikęs kaimo inteligentų, mokytojų, gydytojų. Stengiuosi susipažinti su visais parapijų žmonėmis. Žmonės iš kunigo tikisi atsakymo ir į giliausius egzistencinius klausimus, ir į kasdieninius. Sutinku pripažinimą ir priėmimą.
Yra daug gražaus jaunimo, lankančio bažnyčią, tik gaila, kad baigę mokyklas dažnas išvyksta, o čia apsilanko tik per šventes. Džiaugiuosi, kad Kavarską aplanko vis daugiau žmonių, norinčių ne tik paskanauti garsiųjų ir skaniųjų Kavarsko koldūnų, bet ir užsuka į bažnyčią. Džiaugiuosi, kad Kavarskas turi puikų seniūną Algirdą Gansiniauską, mokykla – labai gerą direktorę Loretą Daugėlienę, su kuriais kartu organizuojame visus miesto renginius ir šventes. Džiaugiuosi savo ištikimiausiais šv. Mišių dalyviais – tai mano vadinamos močiutės, kurios, nežiūrėdamos oro sąlygų lauke, niekada neapleidžia maldos ir kasdien ateina į šv. Mišias. Taip pat džiaugiuosi, kad Kavarską aplanko ir bažnyčioje koncertuoja ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių chorai, orkestrai ir pan.
Kristaus šviesa tedžiugina mus visus ir teapšviečia visų mūsų gyvenimų kelius, kad ir kokie skirtingi jie būtų Dievo link.
