Suprasti savo troškulį nėra lengva užduotis, tačiau to nepadarius mūsų dvasinis gyvenimas atitrūksta nuo mūsų tikrovės, nuo jos konkretumo ir istoriškumo, sakė portugalas teologas kun. José Tolentino de Mendonça, dar vienoje Gavėnios rekolekcijų meditacijoje, pavadintoje „supratau, kad ištroškau“. Tarp jo klausytojų – popiežius Pranciškus, Romos Kurijos institucijų vadovai.
Pamokslininkas žmogaus dvasingumą, dvasinį dėmenį palygino su lietaus laistoma žeme, kuri tampa vaisinga ir sužydi, tokiu būdu ir pati virsdama į kažką naują. Svarbu, kad ji nebūtų uždengta nepermerkiamu sluoksniu, kad gyvybę teikiantis vanduo pasiektų ją tokią, kokia yra: gerą ir ne visai. Mes turime terminologiją ir kriterijus nustatyti žemės būklei ir sausrai: nuo lengvos iki ekstremalios. Ar turime tokių mūsų dvasiniam gyvenimui?
Nereikia pernelyg intelektualizuoti tikėjimo, rizikuojant jį paversti abstrakcijų pilimi. Per pastaruosius kelis amžius teologija labai stengėsi aptarti Apšvietos iškeltus klausimus, mažiau dėmesio skirdama, pavyzdžiui, iškeltiems romantizmo periodo apie bendruomeninę ir asmeninę tapatybę, apie sunkumą gyventi, apie asmenybės iškilimą. Labiausiai rūpinomės tikėjimo patirties racionaliu tikėtinumu, nei egzistenciniu, antropologiniu ar jausminiu. Labiau rūpinamės protu, nei pajauta, palikdami už nugaros emocinio pasaulio turtingumą. Kaip prieš kelias dešimtis metų įžvalgiai rašė teologas Bernardas Lonerganas, emocijos moralinei intencijai suteikia masę, energiją, jėgą. Be emocijų mūsų pažinimas yra plonas tarsi popierius. Turime geriau įsisąmoninti, kad esame psichologinių, dvasinių, emocinių dalelyčių mišinys, to nebijant, neneigiant. Apkabinant, nes taip su mumis elgiasi ir Tėvas iš metaforos apie sūnų paklydėlį. Jis skuba apkabinti, o ne teisti.
Galima pasitelkti literatūrą, kurioje netrūksta pavyzdžių apie tai, kaip veikėjas arba, biografiškai, pats rašytojas įsąmonina savo troškulį, supranta, kad jo nenumalšina tai, ką jis turi ar kaip gyvena, kad reikia – ir skubiai – naujumo ir laisvės. Tokia patirtis taip pat iliustruoja kaip ir kiek dažnai nepripažįstame savo troškulio, savo troškimo gyvybiškai atgimti. Troškimas yra daugiau už poreikį, tai mus viršijantis siekis.
Tačiau, priminė rašytojos ir mąstytojos Simone Weil perspėjimą pamokslininkas, jei troškimą surišame su baigtiniais daiktais, patenkame į spąstus. Viena vertus, daiktą sukeičiame su absoliutu, padarome ji savo stabu. Antra vertus, daiktas nepajėgus numalšinti mūsų troškulio: todėl jį gavę pradedame galvoti apie kitą, po to dar apie vieną ir dar vieną. Vis aiškiau, kad mūsų kapitalistinės visuomenės, organizuotos pagal vartojimo principą, išnaudojant nesitvardymą ir norą staigiai patenkinti savo troškimą, užtemdo tai, kas mūsų troškimuose yra iš tiesų žmogiška ir tai, kas iš tiesų juos numalšina. Kapitalizmas, vardan pasitenkinimo be ribų, žada išlaisvinti troškimą iš įstatymo ir moralės suvaržymų. Tačiau kai malonumas, aistra, džiaugsmas nereiškia nieko kito, kaip daiktų vartojimą be stabdžių, į daiktų sąrašą įtraukiant ir kitus asmenis, galiausiai sulaukiame troškimo agonijos. Gyvenimas praranda savo horizontą. Stogai tampa žemi. Tačiau jei mūsų troškulys tampa atvirumu kitam asmeniui, Dievui, tiesos ir teisingumo troškimu, mūsų horizontas taps platus kaip niekada anksčiau. Pamokslininkas pacitavo daug eilučių iš Šventojo Rašto, išraiškingai kalbančių apie Dievo troškimą: konkrečią ir tikrą religinę patirtį.
Jausti tokį troškimą yra gera. Tai reiškia pripažinti, kad tikintysis yra gailestingumo prašantis elgeta; tai reiškia laisvę nuo savo diagnozių, įsitikinimų ir įpročių, reiškia veikimo erdvę Kitam. (Vatikano radijas)
