Pirmadienio, vasario 19 dienos ryte popiežius Pranciškus išklausė antrąją Gavėnios rekolekcijų meditaciją. Rekolekcijoms netoli Romos esančiame Aričios miestelyje vadovauja portugalas teologas ir poetas kun. José Tolentino de Mendonça. Savo mąstymams jis pasirinko troškulio temą, pirmadienio meditacijos pavadinimas: „troškulio mokslas“.
„Kas trokšta, teateina“, skamba Jėzaus kvietimas paskutinėse Apokalipsės knygos eilutėse, „kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“.
Šie Jėzaus žodžiai, kurie yra tarsi Apokalipsės ir viso Apreiškimo baigiamoji deklaracija, yra paradoksalūs ir reikšmingi: tai, kas pasakyta ir padaryta nėra kelio pabaiga, o tik pradžia. Troškulys, troškimai nėra praeities, o ateities klausimas.
Jėzus priima mūsų istoriją tokią, kokia ji yra – neužbaigtą, kartais tuščią, nepavykusią. Ir pasiūlo, dovanai, gyvybės vandens. Ir mums to vandens būtinai reikia, kad mūsų troškulys būtų numalšintas. Dovanai, nes už pinigus tos malonės, kuri vadinama „gyvybės vandeniu“, negalima nusipirkti.
Dievas mus pakvietė, bet taip pat mato kiek kliūčių, vidinių ir išorinių, mus stabdo ir lėtina. Eikvojame savo išteklius dalykams, kurie iš tiesų nenumalšina troškulio, sunaudojame save ten, kur nieko negauname. Esame taip arti šaltinio ir tuo pat metu einame taip toli nuo jo. Kreipiamės į Dievą, bet mūsų kalba dažniausiai kupina nesusipratimų, troškulys išlieka. Ir jis, pridūrė pamokslininkas, nėra vien ženklas apie tai, ko mums trūksta, bet taip pat lūkesčio ir susitelkimo patirtis.
Troškulys liudija apie tai, kad mūsų kūnui reikia vandens. Tai kūno siunčiamas stimulas, raginantis mus ieškoti vandens. Tačiau labai dažnai medikai susiduria su atvejais, kai pacientai, seni ir jauni, neišgeria tiek vandens per dieną, kiek reikia jų organizmui, neišmoksta atpažinti šio poreikio. Tokį pat klausimą – „kiek vandens išgeriate per dieną. Ar atpažįstate poreikį gerti“ – galima užduoti ir dvasiniame plane.
Tačiau, toliau tęsė kun. José Tolentino de Mendonça, troškulys dažnai nesiunčia vien signalo, kad trūksta vandens, bet taip pat yra nemalonus jausmas, kartais labai aštriai nemalonus. Tada jis tampa išbandymu ir kančia, kurių mes bijome. Ir tai yra viena iš prievartos šaknų: mes sukylame vienas prieš kitą, pykstamės, kažką kaltiname tam, kad užsitikrintume sąlygas, kuriose nejaustume troškulio. Iš troškulio kylantis skausmas yra mūsų didžiulio pažeidžiamumo jausmas.
Dar viena patirtis, susijusi su troškuliu, yra nesugebėjimas ar negalėjimas jo patenkinti. Dvasiniame plane tai yra atsiskyrimas nuo to, kas iš tiesų esminga, puolant į vartojimą, ne vien prekybos centruose, bet ir dvasiniame gyvenime. Kai vartojimas tampa laimės kriterijumi, troškimas virsta spąstais. Labai trokštame kažko, ką pamatome vitrinoje, patikime vartotojiškumo pažadu, kad vos tik tai įsigijus mūsų troškulys bus kaip mat numalšintas, tačiau daiktą įsigijus, jo, rodos, neatremiamas patrauklumus kažkur dingsta, vėl pajuntame tuštumą ir poreikį ją užpildyti: kitu daiktu. Taip patenkame į nesveiką vartojimo ciklą: jausdami tuštumą perkame daiktus jai užpildyti, kurie tą tuštumą tik didina. Tai todėl, kad troškulį bandome numalšinti tuo, kas jo negali numalšinti, kas nėra Viešpaties duodamas „gyvybės vanduo“. Yra daug būdų, kuriais mes apgaudinėjame savąjį esmės troškimą, pridūrė pamokslininkas. Labai lengva ir patrauklu jį aptemdyti pelningumu, veiksmingumu, skubėjimu, įtikėti, kad įmanomas kažkoks „mechaninis“ sprendimas.
Viešpats pažada mokiniams, kad jų alkis ir troškulys bus numalšinti. Ir čia svarbu atkreipti į dar vieną žmogišką patirtį: valgyti ir gerti nėra vien biologinis aktas. Valgoma ir geriama su kitais. Didelė mūsų kultūros ir visų kultūros dalis susiformavo „aplink stalą“, aplink alkio ir troškulio numalšinimą kartu su kitais. Neatsitiktinai ir krikščioniško tikėjimo ir praktikos centre yra, kaip panoro Viešpats, eucharistinis stalas. Kodėl yra stalas? Kodėl mes sėdamės kartu valgyti? Tai paaiškinama ne vien materialiais ar ekonominiais sumetimais, bet ir tuo, kad kartu valgydami maitinamės ne vien maistu, bet ir vienas kitu. Mums reikia pajusti kito buvimą, svetingumą, žodį, rūpestį, simpatiją. Sėdėdami kartu prie stalo, pasisotiname ir tuo neregimu maistu, kokiu mums yra santykis su kitu žmogumi.
Jėzus, kuris yra ir troškulio mokslo Mokytojas, sako „Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“. Jis žino, kad ištiesti vandens stiklinę yra daug daugiau už tai, kas regima. Tai taip pat veiksmas, kuriuo atsiliepiame į kiekviename žmoguje esantį gilų santykio, buvimo priimtu ir meilės troškulį. (Vatikano radijas)
