Pelenų trečiadienį prasidėjo liturginis gavėnios laikotarpis. Popiežius Pranciškus trečiadienio popietę vadovavo Atgailos procesijai ir Pelenų trečiadienio Liturgijai Aventino kalvoje Romoje, kuri nuo seniausių laikų yra tradicinė pirmosios gavėnios stoties vieta. Nuėjęs Atgailos procesijoje iš Šv. Anzelmo bažnyčios, popiežius aukojo šv. Mišias Šv. Sabinos bazilikoje, kurių metų bazilikos titulo kardinolas taip pat ant Šventojo Tėvo galvos užbėrė pelenų, primenančių žmogaus trapumą. Popiežius Mišių homilijoje kvietė atnaujinti krikščionišką gyvenimą:
Gavėnios laikotarpis labai tinkamas suderinti išsiderinusias krikščioniško gyvenimo stygas, kad galėtume priimti visuomet naują, visuomet džiugią ir viltingą Viešpaties Velykų žinią. Bažnyčia savo motiniška išmintimi kviečia ypač skirti dėmesį viskam, kas gali sušaldyti ir sustingdyti mūsų tikinčiąją širdį. Pagundų daug ir kiekvienas iš mūsų žino su kokiais sunkumais turi reikalo. Deja, netrūksta tų, kurie kasdienių išgyvenimų akivaizdoje pasinaudodami kitų skausmu ir netikrumu nedaro kita, kaip tik skleidžia nepasitikėjimą. Jei, pasak Kalkutos Motina Teresės, tikėjimo vaisius yra meilė, nepasitikėjimo vaisius yra apatija ir nusivylimas; nepasitikėjimas, apatija ir nusivylimas yra demonai, kurie kauterizuoja (pridegina) ir paralyžiuoja tikinčios tautos sielą.
Gavėnios laikotarpis labai tinkamas metas demaskuoti šias ir kitas pagundas, ir leisti, kad mūsų širdis vėl imtų plakti pagal Jėzaus širdį. Todėl gavėnios pradžios liturgija, Pelenų trečiadienio apeiga, persunkta šių jausmų; būtų galima sakyti ji ataidi trijuose žodžiuose, kurie mums suteikiami tam, kad „sušildytų tikinčiojo širdį“: sustok, apsidairyk, sugrįžk.
Sustok!
Popiežius homilijoje kvietė bent kiek sustojus atsisakyti beprasmio skubėjimo, kuris niekur nenuveda, o išblaško, supriešina ir atimą laiką, skirtą šeimai, draugystėms, vaikams, seneliams, artimo meilei, Dievui; poreikio tapti visų matomam, užmirštant svarbą pažvelgti savęsp, susikaupti; abejingų žvilgsnių ir kito įžeidimų, kurie gimsta todėl, kad užmirštam jautrumą ir atjautą silpniesiems, sužeistiesiems, pasinėrusiems nuodėmėje ir klaidose; noro viską kontroliuoti, žinoti, griauti todėl, kad užmirštame dėkoti už gyvybės dovaną ir patirtą gėrį; kurtinančio triukšmo, kuris apkurtina ir neleidžia prisiminti tylos vaisingumo ir kuriamosios galios; tuščių savęs pasigailėjimą skatinančių jausmų dėl kurių užmirštame pasigailėti kitų, dalytis su jais našta ir kentėjimais; tuštumo viso to, kas „tuojau pat“, laikino ir praeinančio, kartu pakertančio šaknis, ryšius, kelius ir supratimą, kad esame pakeliui: „sustoki, kad apsižvalgęs susimąstytum!", ragino popiežius.
Apsidairyk!
Popiežius kvietė įsidėmėti ženklus, neleidžiančius užgesinti meilės, palaikančius tikėjimo liepsną gyva; gyvus mumyse veikiančio Dievo švelnumo ir gerumo veidus; veidus šeimų, kasdien per didelį pasiaukojimą vos suvedančius gyvenimo galus ir, nepaisant visko, besistengiančius namuose sukurti meilės mokyklą; veidus vaikų ir paauglių, kupinų ateities vilties, perspektyvų ir galimybių, reikalaujančių pasišventimo ir apsaugojimo: jie yra gyvi meilės ir gyvybės daigai, kurie visuomet veržiasi pro mūsų savanaudiškus apskaičiavimus; veidus mūsų senelių, perduodančių gyvą atmintį: jie Dievo veiklios išminties veidai; veidus ligonių ir jais besirūpinančių asmenų, savo silpnume ir tarnystėje primenančių, kad kiekvieno asmens vertybės niekada negalime paversti vien tik apskaičiavimo ar naudos klausimu; veidus visų, kurie gailėdamiesi savo klaidų, per savo menkumą ir skausmą kovoja, kad galėtų perkeisti situacijas ir žengti pirmyn:
Sustok ir kontempliuok veidą Nukryžiuotosios Meilės, kuri šiandien nuo kryžiaus ir toliau teikia viltį ir ištiesia ranką tiems, kurie jaučiasi kaip nukryžiuotieji ir kurie savo gyvenime neša nesėkmių ir nusivylimų naštą.
Sustok ir kontempliuok konkretų Kristaus, nukryžiuoto iš meilės visiems, visiems be išimties, veidą! Visiems be išimties? Taip, visiems! Kvietimas per Gavėnią žvelgti į Jo veidą yra kupinas vilties, kad nugalėtume nepasitikėjimo, apatijos ir nusivylimo demonus. Tai Veidas, kviečiantis ištarti: „Dievo Karalystė yra galima!“
Sugrįžk!
Sustok, apsidairyk ir sugrįžk. Sugrįžk į savo Tėvo namus. Sugrįžk be baimės į tavęs laukiančio Tėvo, apstaus gailestingumo, išskėstas rankas!
Sugrįžki! Be baimės! Šis laikotarpis tinkamas grįžimui į namus, „pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą“: Šis metas yra palanki proga pakeisti savo gyvenimą! Tai laikas leisti palytėti savo širdį. Tolesnis žengimas blogio keliu yra tik iliuzijos ir liūdesio šaltinis. Tikrasis gyvenimas yra kai kas kita. Ir mūsų širdis tai žino. Dievas nenuilstamai tiesia ranką.
Grįžki be baimės, kad patirtum atgaivinantį ir sutaikinantį Dievo švelnumą. Leisk, kad Viešpats užgydytų nuodėmės atvertas žaizdas ir įgyvendintų pranašystę mūsų tėvams: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį“ (Ez 36,26).
Sustok, apsidairyk ir sugrįžk!
