Pelenų trečiadienį pradėjome Gavėnios metą. Tai laikas, kai pradėsime gyventi didžiausiomis mūsų tikėjimo paslaptimis: Kristaus mirtimi ant kryžiaus ir dievišku Jo Prisikėlimu. Tai atgailos metas, kai iš naujo apmąstome savo gyvenimo tikslus, tam pasirinktas priemones ir jau nueitą gyvenimo kelią. Tai būtent tas laikas, kai turėtume iš naujo įvertinti savo gyvenimo vertybes, idealus ir troškimus – viską iš naujo nuskaidrindami pasninku, malda ir aukos dvasia artimui. Pirmojo Gavėnios sekmadienio Evangelija mums primena: „Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo“ (Mk 1, 13). Nueitas Išganytojo kelias primena ir mums: kai patenkame į dvasinės sausros/dykumos spąstus, neprarasti pasitikėjimo Dievo beribiu gailestingumu, nuolat gyventi tikėjimu, viltimi ir meile.
Pirmo Gavėnios sekmadienio Evangelija mums primena šėtono tikroviškumą, kuris išdrįso prisiartinti net prie paties Išganytojo. Šiandien gyvename tokius laikus, kai šių dienų pasaulis vis mažiau ir mažiau tiki šėtono buvimu ir jo tikroviškumu. Kartą du jaunuoliai grįžo namo po šv. Mišių. Kelyje jie aptarinėjo pamoksle išgirstas mintis. Pamokslo tema buvo Kristaus gundymas dykumoje. Vienas iš jų paklausė: „O tu ar tiki, kad velnias veikia ir egzistuoja tikrai?“ Jo bičiulis atsakė: „Oi ne!.. Juk čia viskas yra panašiai kaip su Kalėdų Seneliu... tikrumoje tai būna tik koks nors tavo dėdė.“
Įsidėmėkime, kad ir pasninkas, ir malda, ir išmalda, ir budėjimas, ir visoks dėl Kristaus atliktas geras darbas – tai būdai pelnyti Dievo Šventąją Dvasią, kuri įveda į mūsų širdis Dievo karalystę bei nutiesia kelią į būsimąjį amžinąjį gyvenimą.
Prašykime Šventosios Dvasios pripildyti mūsų širdis troškimo būti nuolankiems ir mylintiems, atlaidiems ir gailestingiems, atviriems priimti Dievo Žodį ir Jo meilę, nes tik jis gali padėti nugalėti atsispirti pagundoms, kurias kasdien mums siunčia piktoji dvasia.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
