Dovydą mes gerbiame kaip šventąjį. Jis buvo nusidėjėlis, bet gailėjosi dėl savo nuodėmių ir Viešpats jam atleido. Saliamonas, nors ir buvo apdovanotas nepaprasta išmintimi, ilgainiui nusigręžė nuo Viešpaties, jo širdis sugedo. Ketvirtadienio Mišių skaitinys iš Pirmosios karalių knygos kaip tik ir kalba apie Saliamoną, ėmusį garbinti stabus. Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje popiežius sugretino šiuos du išganymo istorijos veikėjus. Nusidėję mes gailimės ir prašome Viešpatį, kad mums atleistų. Žymiai blogiau kai žmogus nejaučia, kad jos širdis silpsta, kai leidžia jai sugesti.
„Čia matome širdies silpnėjimą. Širdies sugedimas tai ne tas pats kas nuodėmė. Tu nusidedi, pastebi, kad nusidėjai, ir prisipažįsti: „aš nusidėjau“. Širdies sugedimas yra lėtas procesas. Žmogus vis slysta ir slysta, slysta ir slysta, po nedaug, po truputį. Saliamoną užliūliavo jo garbė, jo išminties garbstymas, ir jis palaipsniui nuriedėjo šiuo keliu“.
„Vyrai ir moterys, kurie leido silpnėti savo širdims yra pralaimėję vyrai ir moterys. Šis procesas yra palietęs daug krikščionių, daugelį iš mūsų. „Ne, aš niekada nenusidedu didžiosiomis nuodėmėmis“. O kokia tavo širdis? Tvirta? Esi ištikimas Viešpačiui, ar lėtai riedi žemyn?“
Tai gali ištikti kiekvieną iš mūsų. Ką daryti? Popiežius atsako: Budėti, saugoti širdį. Kiekvieną dieną atidžiai žiūrėti kas dedasi širdyje.
„Dovydas yra šventasis, nors buvo nusidėjėlis. Nusidėjėlis gali tapti šventuoju. Saliamonas buvo atstumtas, nes jis sugedo. Sugedęs žmogus negali tapti šventuoju. Į sugedimą vedą palaipsniui silpstanti širdis. Tad reikia budėti. Reikia kasdien saugoti savo širdį. Kas mano širdyje? Koks mano santykis su Viešpačiu? Kasdien reikia gėrėtis ištikimybės grožiu ir džiaugsmu“. (Vatikano radijas)
