Šeštadienį Italijoje, Vigevane palaimintuoju paskelbtas Teresio Olivelli. Iškilmingai ceremonijai, kurioje dalyvavo 18 Lombardijos ir iš kitų Italijos vietų atykusių arkivyskupų ir vyskupų, vadovavo kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.
Tai įvykis, laukiamas mūsų Bažnyčios, kurioje auga pamaldumas naujojo palaimintojo atžvilgiu: taip Vigevano vyskupas Maurizio Gervasoni apibūdino nuotaikas, kuriomis vyskupija ruošėsi Teresio Olivelli, tikėjimo kankinio, nužudyto nacių koncentracijos stovykloje, beatifikacijai.
Tai asmenybė, kurios daugybę briaunų vienijanti gija - būti silpnųjų pusėje, “silpnųjų gynėjas”. Pasirinkimas, išgyventas iki kankinystės: Olivelli mirė Bavarijos Hersbruko koncentracijos stovykloje eilinį kartą nuplaktas sargybinių už artimo meilės liudijimą - už tai, kad savo kūnu užstojo kitą kalinį, kuris savo ruožtu jau buvo sumuštas.
Tai įvyko 1945 m. sausio 17 d. , kai Olivelli buvo ką tik suėję 29 metai. Jis buvo gimęs Belagio vietovėje, Šiaurės Italijoje, 1916 m. sausio 7 d. Vaikystėje su šeima ne kartą kraustėsi, kol galiausiai apsigyveno Lomelinoje, Pavijos provincijoje, šeimos gimtinėje. Buvo aktyvus katalikas, dalyvavo Vincento Pauliečio bendruomenės veikloje, buvo „Katalikų akcijos” narys, studijuodamas Pavijos universitete teisę dalyvavo katalikiškų universitetų federacijos veikloje. Jau mokyklos laikais garsėjo kaip gerasis samarietis, padedantis bendramoksliams ruošti užduotis ir vykdantis aktyvią karitatyvinę veiklą, užstojantis tuos, iš kurių šaipomasi, lankantis neturtingųjų lūšnas ir nešantis jiems maistą.
Jo jaunystė prabėgo nelengvu istoriniu momentu, kai Italijoje valdė fašistinis režimas. Olivelli bandė išgyventi tikėjimą ir tuometinės politinės valdžios šviesoje. Buvo pakviestas dirbti į Romoje veikiantį Nacionalinį kultūros institutą, studijų ir įstatymdavystės biurą.
1941 m. išvyko į rytų Frontą Rusijoje, kur šalia vokiečio kovojusioms italų pajėgoms patyrus nesėkmę, atsidėjo mirštančiųjų dvasiniam palydėjimui. Grįžęs iš Rusijos, ryžtingai apsisprendė atsiriboti nuo fašistinio režimo, kurį anksčiau bergždžiai buvo bandęs reformuoti iš vidaus. Kai 1943 m. Italijoje prasidėjo pilietinis karas, Olivelli įsitraukė į partizaninį judėjimą prieš vokiečių nacių ir italų fašistų pajėgas. Tarp įkalinimo, pabėgimo ir slapstymosi Olivelli bandė prisidėti prie šalies atkūrimo, kaip liudija jo įsteigtas žurnalas „Sukilėlis“, kuris skleidė krikščioniškas idėjas ir kovojo prieš neapykantos kultūrą.
1944 m. balandį suimtas Olivelli buvo išsiųstas į bent keturias koncentracijos stovyklas, kur galiausiai buvo nužudytas kai savo kūnu kaip skydu užstojo jauną ukrainietį kalinį.
Bažnyčia, skelbdama Olivelli palaimintuoju, nori išryškinti, kad ir kokioje aplinkoje veikė, šis tikėjimo ir krikščioniškos artimo meilės didvyris visuomet gynė ir mylėjo silpnuosius, paskutiniuosius, bejėgius - iki savo gyvenimo galo, kai savanoriškai paaukojo savo gyvybę vardan Kristaus ir brolių meilės. (Vatikano radijas)
