Bažnyčia ir yra ta vieta, kur žmogus atranda Dievą. Kodėl? Iš tikrųjų kodėl mes einame į bažnyčią?
Kiekvienas turime pažįstamų ir net giminių, kurie nesupranta, kodėl mes einame į bažnyčią. Jų veiduose atsispindi ne tik nesupratimas, bet kartais ir nusistebėjimas. Kartais jis išreiškiamas žodžiais: „Na, gerai, atsidavei tikėjimui, tegu. Bet kam eiti į bažnyčią, tiek laiko ir jėgų eikvoti?! Pavyzdžiui, aš – taip pat tikintis. Bet aš tikiu vidujai. Dievas mano sieloje, ir man nereikalingi jokie išoriniai ritualai.“ Kaip paaiškinti tokiems žmonėms savo elgesį?
Tie, kurie sako, kad jiems nereikia Bažnyčios ir tarpininkų, vargu ar laiko autoritetu Evangelijos žodį. Bažnyčia yra ta vieta, kur žmogų atranda Dievas. Kodėl? Iš tikrųjų, kodėl mes einame į bažnyčią? Išklausyti pamokslo? Tam šiandien galima įsijungti radiją. Pasimelsti? Melstis galima visur ir visada. Toks ir apaštalo patarimas: „Be perstojo melskitės.“ Atnešti aukų? Šiandien aukų rinkėjų pilna ir gatvėse. Perduoti pageidavimų raštelį? Jį galima perduoti per pažįstamus. Pastatyti žvakutę? Ją galima pastatyti ir namie. Tai vis dėlto kodėl einame į bažnyčią?
Maža to, kai kurie žmonės sako, jei jie nori pasimelsti, tai jie eina į mišką, prie upės arba prie jūros, ir ten, Dievo sukurtoje bažnyčioje, jiems lengviau pajusti Kūrėjo didybę ir Jį garbinti. Kam gi, sako jie, iš bekraštės šventovės eiti į ankštas, rankomis pastatytas bažnyčias?
Norėdami tai suprasti, minutę išeikime iš krikščionių bažnyčios. Ir prisiminkime, kad svarbiausia religijų problema buvo klausimas, kokių aukų žmonės privalo atnešti dievams. Kada reikia nešti auką. Kas ją turi nešti. Kokio dydžio turi būti ta auka. Pagal kokį ritualą ji turi būti atnešama.
Kuriam iš daugelio dievų… Apie tai kalba knygos, pagonių ritualai.
Bet Evangelijoje matome visai ką kita. Pagonys kalba apie tai, kokią auką žmonės turi nešti Dievui, o Evangelijoje sakoma, kokią auką Dievas atnešė žmonėms: Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Мt. 20, 28); Arba Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).
Biblijos Dievas yra daug aukščiau už visą visatą, tad negali būti ir kalbos apie tai, kad Jis silpsta, kurdamas pasaulį. Taip, Dievas savo jėga, savo energija palaiko kosmoso egzistavimą. Bet Jo begalinė jėga dėl to nė kiek nemažėja. Todėl ir nereikia, kad žmonės kištųsi.
Todėl nešamos aukos reikalingos ne Dievui, o žmonėms. Žmonės turi išmokti būti dėkingi. Žmonės turi išmokti bent dalį savo gyvenimo, savo turto ir savo laiko atimti iš savęs ir skirti Viešpačiui. Ne tam, kad Dievui reikalinga ta Jam skirta dalis. O dėl to, kad žmonės mokosi pasiaukojamos meilės.
Tik dešimtąją ar šimtąją dalį religijos sudaro tai, ką jai suteikia žmonės. Svarbiausia religijoje – ką suteikia jai Dievas. Svarbiausia ne tai, ką žmonės daro dėl Dievo, o tai, ką Dievas daro dėl žmonių. Svarbiausia ne tai, ką žmonės atneša į bažnyčią, o tai, ką iš jos išsineša.
Tai, ką galime atnešti Dievui, galime Jam atnešti bet kurioje vietoje. Viskas, kas yra pasaulyje, ir taip Jam priklauso. Bet yra tokia būties dalelė, kurią Dievas prisiėmė valdyti ne Pats, o leido kitam. Tai mano siela. Tai tas kambarėlis begalinėje visatoje, kur Kūrėjas neina be reikalo. Ir nuo mūsų pačių priklauso, kam skirsime savo laisvę, dovanotą mums Dievo.
Ar tarnausime Dievui, ar sau ir savo įgeidžiams bei geiduliams. Begalinę Viešpaties valdžią mes galime praturtinti tada, kai ir savo laisvą laiką atiduosime Jam. Todėl „Dievui maloni auka“ (Ps 50, 19). Ir tą auką gali atnešti kiekvienas iš mūsų. Šiuo atžvilgiu – kiekvienas iš mūsų – dvasininkas. Taip ir reikėtų suprasti apaštalo Petro žodžius apie tai, kad krikščionys – tai žmonės, kurie yra dvasininkai.
Niekas negali vietoj manęs atnešti Dievui aukos prieš mano valią. Tik aš pats ją valdau ir pats ją galiu atnešti prie Dievo sosto. Atnešti ištikimybės priesaiką ir pasakyti: „Viešpatie, tegul būna Tavo, o ne mano valia! Dėkoju Tau už viską, ką Tu panorėsi suteikti mano gyvenimui! Suteik man galimybę tarnauti Tau kiekvienu savo kvėpavimu!“ – tai galima padaryti kiekvienoje vietoje.
Taigi, galimybę aukoti Dievui mes visada turime. Ir todėl visada galime pasakyti savo „Aš“, tuos žodžius, kuriais filosofas Diogenas kadaise atsakė į pasaulio užkariautojo Aleksandro Makedoniečio pasiūlymą išpildyti kiekvieną išminčiaus prašymą: „Pasitrauk ir neužstok man saulės!“
Tam, kad galėtų atnešti auką Dievui, krikščioniui nebūtina bažnyčia. Bet religijoje yra ne vien tai, ką mes duodame. Svarbiau tai, ką gauname. Svarbu ne tai, kad ieškome Dievo, o tai, kodėl Jis mūsų ieško.
Kodėl mes dažniausiai einame į bažnyčią ir su maldavimais kreipiamės į Viešpatį, – gerai žinoma. Mes linkę manyti, jog Dievas – tarsi koks humanitarinės pagalbos generatorius: „Duok, Viešpatie, mums daugiau sveikatos, daugiau pasisekimo ir priedo prie atlyginimo!“ Pernelyg dažnai ieškome Viešpaties, pasak šventojo Dmitrijaus Rostovskio: „Ne dėl Jėzaus, o dėl duonos kąsnio.“ O vis dėlto kodėl Dievas mūsų ieško? Ar Jis nori ką nors iš mūsų atimti? Arba duoti?
Kodėl kviečia Jo Žodis: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! (Мt 11, 28). Šis kvietimas nerodo, kad reikia įvykdyti net tai: „Ir jūs atiduosite Man tai…“ Šis kvietimas baigiasi kita pranašyste; jis sako, ką Dievas padarys atsiliepusiems: „Ir Aš nuraminsiu jus… rasite sielos ramybę.“
Taigi, Dievas kviečia mus pas save, norėdamas kai ką perteikti. Ką gi? Žinią – „Mokykitės iš Manęs“… Dvasią – „Priimkite mano dvasią“… Meilę, taiką ir džiaugsmą – „Išgyvenkite mano meilę… Savo taiką duodu jums… Tegul Mano džiaugsmas būna su jumis.“ Bet Kristus pateikia mums ir kai ką nesuvokiamo… „Būkite manyje, ir Aš jus… Priimkite, tai yra Mano kraujas, kuris už jus išliejamas…“ Visą save Kristus patiki žmonėms. Ir savo dieviškumą, ir savo žmogiškumą.
Šiuolaikinė medicina taiko tokią procedūrą: perliejamas to paties ligonio kraujas jam pačiam. Iš jo kūno paimto kraujo išvalomos kenksmingos priemaišos, arba, priešingai, kraujas praturtinamas tais komponentais, kurių reikiamo kiekio ligonio organizmas pats jau nebegali pasigaminti. Ir toks nukenksmintas ir praturtintas kraujas suleidžiamas žmogui.
Kai kas panašaus vyksta ir mūsų santykiuose su Kristumi. Dievas tampa žmogumi. Jis prisiima mūsų netvarią prigimtį, ją atnaujina, pripildo Dievybės, Amžinybės, Nemirtingumo, ir žmogišką kūną, jau išgyvenusį kančią ir prisikėlusį, grąžina mums. Savo žmogišką kraują, prisotintą Dievo krauju, Jis įlieja mums, kad turėtume Prisikėlimo ženklą ir taptume Amžinybės dalyviais.
Taigi, į bažnyčią mes einame ne tam, kad ką nors gautume. Bažnyčia – tai sienos, pastatytos aplink Egzistavimo slėpinį. Slėpinys dar ir tas, kad žmonėms yra ištiesta ranka su dovanomis. Todėl lankyti bažnyčią – ne sunki prievolė, o nuostabi privilegija. Mums suteikiama teisė tapti Paslaptingosios vakarienės bendrininkais. Mums suteikta galimybė tapti „Dievo prigimties liudytojais“. Mums suteikta galimybė prisiliesti prie tos Energijos, kurios nepajėgi suteikti nė viena pasaulio elektros stotis.
Kristus pasakė, jog Jis mūsų laukia ir trokšta mums duoti. Jis, Amžinasis, nori su mumis susitikti ir susijungti šiame gyvenime – tam, kad ateityje, mūsų amžinajame gyvenime, netaptume nepataisomai vieniši.
Dievas mūsų ieškojo. Ir atrado. Mums tik reikia eiti ir stoti į tokią vietą, kur Dievas arčiausiai prieina prie žmonių, į tokią vietą, kur Jis dovanoja pačių netikėčiausių dovanų žmonėms. Jeigu Kristus Taurę mums paduoda bažnyčioje, ar verta mums sukti nosį ir tvirtinti: „Dievas ir taip mano sieloje“?
Tikėjimas – tai veiksmas. Tai siekimas to, kas jaučiama, bet dar netapo akivaizdybe. Siekimas to, kas jau prisilietė prie mūsų gyvenimo, metė savo atspindį, bet ne visiškai įsitvirtino… Tikėjimas – tai naujos patirties troškimas. Bet tie, kurie kalba: „Mano tikėjimas yra mano sieloje“, dažnai tai sako tokiomis apsiblaususiomis akimis, kad sunku patikėti, jog jie kada nors bandė priartėti prie Dievo.
Neįmanoma mylėti, neišreiškiant savo meilės, kaip nors nesiekiant mylimo žmogaus. Taip pat negalima tikėti, niekaip neišreiškiant savo tikėjimo išoriniais veiksmais. Rožė, kurią mylimajai dovanoja mylimasis, kaipo tokia jai nereikalinga. Ši gėlė jai brangi ne dėl jos grožio, o dėl to atspindžio, kurį suteikė dovanotojo meilė. Pirktos gėlės ir dovanotos gėlės visiškai skirtingai pagyvina kambarį.
Jei žmogus tvirtina, kad jis ką nors myli, bet nieko nedaro dėl savo meilės: neieško susitikimų, nieko nedovanoja, neskiria laiko bendravimui, nieko neaukoja, vadinasi, jis tik giriasi savo jau įsimylėjusiems draugams: „Esą ir aš ne blogesnis, ir aš jau turiu mylimąją!“
Todėl žmogui, tvirtinančiam, kad Dievas – jo sieloje, vertėtų savęs paklausti, ką jis padarė dėl to, kad apvalytų savo sielą tokiam stebuklingam apsilankymui? Kaip ir kokiu vardu jis Jį pakvietė? Kaip Jį saugo savyje? Kas pasikeitė po to susitikimo? Ar pamilo jis Tą, Kurį susitiko? Ir ką jis daro dėl tos meilės?
Jei tie klausimai priverčia jus sutrikus patylėti, – tai nors nelaikykite savęs aukščiau tų, kurie nors kai ką daro, kad pabūtų su Dievu! Neniekinkite einančiųjų, nors tie ir suklumpa!
Tie, kurie kalba, kad jiems nereikalingi tarpininkai bendrauti su Dievu, nesupranta, kad bažnyčioje jų laukia tas Tarpininkas, kuris tik dėl žmonių pasiaukojo ir išlaisvino juos nuo būtinybės ką nors pasaulyje griauti ir griovimo vaisiais maitinti stabus. Nejaugi taip nepakeliamai sunku ištiesti savo rankas tam, kad į jas būtų galima įdėti Dovanas?
Autorius yra ortodoksų dvasininkas ir vienuolis, žymus teologas ir misionierius.
Parengė M. Bočiarova
