Šventasis Raštas tai gyvas žodis, kuriuo Dievas kreipiasi į mus, sakė popiežius Pranciškus trečiadienio bendrosios audiencijose dalyviams. Tęsdamas katechezę apie Mišių auką, šį kartą popiežius kalbėjo apie Žodžio liturgiją, tai yra tą Mišių dalį, kurioje klausomės ką Dievas nuveikė dėl mūsų ir ką jis dar nori padaryti.
Dievas mums kalba ir jis nori, kad mes su tikėjimu jį išklausytume. Šventoji Dvasia, „kalbėjusi per pranašus“, įkvėpė šventųjų tekstų autorius, kad Dievo Žodį išgirstų mūsų ausys ir priimtų mūsų širdys. Mums reikia jį girdėti! – sakė Pranciškus. Mums jo reikia, kad galėtume gyventi, nes juk „žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4,4). Dėl to Žodžio liturgija vadinama „Žodžio stalu“, kurį Viešpats nukloja dvasiniu maistu. Šis stalas gausiai nuklotas Šventojo Rašto gėrybėmis, paimtomis tiek iš Senojo, tiek iš Naujojo Testamentų. Mus palydi trejų metų sekmadienių ciklai, kuriuose skaitomos sinoptinės Evangelijos. Popiežius taip pat priminė atliepiamosios psalmės svarbą, kuri padeda medituoti prieš ją girdėtą skaitinį. Pasak popiežius, patartina psalmę ar bent jos priegiesmį giedoti.
Žodžio liturgijos skaitiniai, taip pat pagal Šventąjį Raštą sukurtos giesmės, išreiškia bažnytinę bendrystę ir ją skatina, palydi kelionėje visą bendruomenę ir kiekvieną jos narį. Tad savaime supranta, sakė popiežius, kad negalima savavališki keisti ar praleisti Šventojo Rašto skaitinių ar vietoj jų skaityti kitus ne bibliniais tekstus. Dievo Žodžio pakeitimas kitu tekstu sutrukdytų ir sumenkintų Dievo dialogą su savo tauta. Popiežius taip pat paminėjo peiktiną Dievo Žodžio klausytojų išsiblaškymą, dėmesio stoką ar net kartais pasitaikančius atvejus kai Mišių metu, vietoj dėmesio Dievo Žodžiui, skaitomas laikraštis.
Dievo Žodis yra labai reikalinga pagalba, kad nepasiklystume. Psalmininkas, kreipdamasis į Viešpatį, sako: „Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui“ (Ps 119,105). Kaip gi galėtume leistis į kasdieninę gyvenimo kelionę, su visai vargais ir išbandymais, jei reguliariai nesimaitintume liturgijoje skambančiu Dievo Žodžiu ir jis mums nešviestų?
Žinoma, sakė popiežius, negana tik ausimis klausytis Dievo Žodžio, bet reikia jį priimti į širdį ir leisti, kad jis subrandintų vaisius. Atsiminkime palygimą apie sėjėją ir apie skirtingus sėjos rezultatus, priklausomai nuo dirvos, į kurią krito grūdas. Šventosios Dvasios veikimui reikia paruoštų širdžių, sugebančių paversti gyvenimo tikrove tai, kas išgirstama Mišių metu. Apaštalas Jokūbas įspėja: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1,22).
Dievo Žodis veikia mumyse. Mes jį išgirstame ausimis, tačiau jis nepasilieka ausyse, bet pasiekia širdį, o iš širdies turi pasiekti rankas, tapti gerais darbais. Toks yra Dievo Žodžio mumyse kelias – nuo ausų, per širdį, į rankas. Įsidėmėkime tai, - sakė Pranciškus. (Vatikano radijas)
