Pirmadienio ryte popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė tarptautinės konferencijos apie „Valstybių, institucijų ir žmonių atsakomybę kovoje prieš antisemitizmą ESBO erdvėje“ dalyvius. Galime prisiminti, jog ką tik, sausio 27 dieną, buvo minėta Tarptautinė holokausto aukų atminimo diena.
Norėčiau pabrėžti vieną žodį: atsakomybė. Būti atsakingais reiškia sugebėti veikti. Ne vien analizuoti prievartos priežastis ir atmesti išsigimusius samprotavimus, bet taip pat būti pasiruošusiais ir aktyviais veikliame atsake. Todėl priešas, prieš kurį reikia kovoti, nėra vien neapykanta, visomis formomis, bet abejingumas, kuris paralyžiuoja ir trukdo padaryti tai, kas teisinga ir tada, kai žinoma, kad tai teisinga, - sakė popiežius Pranciškus maždaug 150 asmenų auditorijai.
Nepavargstu kartoti, - sakė jis, - kad abejingumas yra virusas, kuris pavojingai plinta mūsų laikais, kai esame vis labiau sujungti su kitais ir vis mažiau dėmesingesni kitiems. O juk globalizuotas kontekstas turėtų mums padėti suprasti, kad nei vienas nesame sala ir kad nei vienas neturės taikios ateities be orios ateities visiems.
Šventasis Tėvas komentavo du epizodus iš Šventojo Rašto. Pradžios knygoje parodomas abejingumo blogis. Kai Dievas paklausia Kaino – „kur tavo brolis?“ – šis, ką tik jį nužudęs, nesiteikia atsakyti į klausimą „kur“. Vietoj to pabrėžia savo autonomiją – „ar aš savo brolio sargas“? Jam brolis nerūpi: štai išsigimusi šaknis, mirties šaknis, iš kurios išauga neviltis ir tyla.
Atsimenu šią kurtinančią tylą, kurią pajutau lankydamasis Aušvice-Birkenau: neraminanti tyla, kuri palieka vietos tik ašaroms, maldai ir prašymui atleisti, - pridūrė Pranciškus.
Tačiau Pakartoto įstatymo knyga pasiūlo vakciną, kuria galime gydyti abejingumo virusą. Po ilgo kelio dykumoje Mozė sako išrinktajai tautai: „Atsimink tą ilgą kelią ...“. Mozė nesiūlo tik „galvoti“ apie kelią, bet „atsiminti“. Ir čia atsiminti reikia sugrįžti į praeitį širdimi. Ne vien protu, bet visu savimi, visa savo sielos gelme. Atsiminti ne vien tai, kas patiko, bet visą kelią.
Ką tik minėjome Holokausto atminimo dieną. Kad atgautume savo žmogiškumą, kad atgautume žmogišką tikrovės supratimą ir peržengtume tiek daug apgailėtinų apatijos artimo atžvilgiu formų, mums reikia šios atminties, šio sugebėjimo kartu įsitraukti į atmintį. Atmintis yra raktas į ateitį ir mūsų atsakomybėje yra įteikti jį jaunesnėms kartoms, - kalbėjo Šventasis Tėvas.
Jis priminė prieš dvidešimt metų paskelbtą svarbų ir gilų dokumentą: „Mes atsimename: Šoa apmąstymas“. Šv. Jonas Paulius II įvadiniame žodyje palinkėjo: „Tegu jis įgalins atmintį atlikti savo būtiną vaidmenį kuriant ateitį, kurioje nebebus galimas neapsakomas Šoa blogis“. Dokumente pažymima: „Tai nėra vien praeities prisiminimo klausimas. Prisiminti iš mūsų reikalauja bendra žydų ir krikščionių ateitis, nes “be atminties nėra ateities”. Pati istorija yra memoria futuri – ateities atminimas“.
Tad, pasak Pranciškaus, „kad kurtume savo istoriją, kuri bus kartu arba kurios nebus, mums reikia bendros atminties, gyvos, neįtarios, neįkalintos nuoskaudoje, bet, išgyvenus skausmo naktį, atsiveriančios naujos aušros vilčiai. Bažnyčia trokšta ištiesti ranką. Trokšta atsiminti ir eiti kartu“.
Brangūs bičiuliai, padėkime vienas kitam auginti atsakomybės, ateities ir kaimynystės kultūrą, sudaryti sąjungą prieš abejingumą, prieš kiekvieną abejingumą. Tame labai padės informacijos, bet dar labiau formacijos galimybės, - kalbėjo popiežius, pakartodamas jau ne kartą išsakytą pastabą, jog „ruošiant ateitį nepakanka atmesti blogį, bet reikia kartu kurti gėrį“. (Vatikano radijas)
