Ketvirtadienio vakarą popiežius Pranciškus vadovavo Šv. Pauliaus atsivertimo šventės antriesiems mišparams, kuriais buvo užbaigta šiemetinė maldos savaitė už krikščionių vienybę. Mišparai vyko apaštalui Pauliui dedikuotoje Romos bazilikoje. Kartu su popiežiumi meldėsi Konstantinopolio patriarchato atstovas ortodoksų metropolitas Gennadios, Kenterberio arkivyskupo atstovas Romoje anglikonų vyskupas Bernard Ntahoturi, taip pat Suomijos ekumeninė delegacija, su kuria popiežius jau susitiko ketvirtadienį priešpiet, Bossey ekumeninio instituto studentai iš Prancūzijos, taip pat Romoje pastoviai gyvenančių įvairių krikščioniškų bendruomenių nariai.
Vienas krikštas
Mišparų metu skaitytoje Išėjimo knygos ištraukoje buvo kalbama apie Izraelio tautos stebuklingą pervedimą per Raudonąją jūrą ir egiptiečių kariuomenės žūtį. Bažnyčios tėvai, sakė Pranciškus, šiame įvykyje mato krikšto simbolį. Perėjimas per jūrą išvaduoja; vandeny nuskęstą mūsų nuodėmės.
„Visi mes, krikščionys, perėjome per krikšto vandenį, - sakė popiežius, - ir sakramento malonė sunaikino mūsų priešus – nuodėmę ir mirtį. Išėję iš vandens mes pasiekėme vaikų laisvę; išnirome iš vandens kaip tauta, kai išgelbėtų brolių ir seserų bendruomenė, kaip šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai (Ef 2,19)“.
Vieningas šlovinimas
„Taip pat ir šv. Paulius, kurio atsivertimą šiandien minime, patyrė galingą malonės veikimą. Buvęs krikščionių persekiotojas tapo Kristaus apaštalu. Dievo malonė jį paskatino siekti bendrystės su krikščionimis, pirmiausia Damaske, o vėliau ir Jeruzalėje. Tas pats galioja ir mums. Kuo labiau brandus mūsų dvasinis gyvenimas, tuo geriau suprantame, kad malonės turime siekti kartu su kitais ir turime ja su kitais dalintis. Tad kai aš imu giedoti padėkos giesmę Dievui už viską, ką jis nuveikė manyje, - sakė Pranciškus, - suvokiu, kad giedu ne vienas, bet kartu su broliais ir seserimis, kartu su manimi giedančiais tą pačią šlovinimo giesmę“.
„Ši patirtis nesvetima daugeliui krikščioniškų konfesijų. Per pastarąjį šimtmetį pagaliau suvokėme, kad kartu stovime prie Raudonosios jūros kranto. Krikštu visi buvome išgelbėti ir kad šlovinimo ir dėkojimo giesmė, kurią gieda kiti broliai ir seserys, yra ta pati giesmė, kurią ir mes giedame. Kai sakome, kad pripažįstame kitų tradicijų krikščionių krikštą, pripažįstame, kad ir jiems buvo suteiktas Viešpaties atleidimas, kad ir juose veikia Jo malonė. Jų kultą pripažįstame tikra šlovinimo giesme už tai ką Viešpats yra nuveikęs. Tad trokštame kartu melstis, siekdami didesnės mūsų balsų dermės. Ir nors tarp mūsų dar yra skirtumų, pripažįstame, jog priklausome išganytųjų tautai, tai pačiai brolių ir seserų šeimai, kurią myli tas pats vienas Tėvas“.
Bendras liudijimas, bendri kankiniai
„Išvaduota tauta pardėjo ilgą ir sunkią kelionę per dykumą, - toliau mišparų homilijoje kalbėjo popiežius. Ji nekartą suabejojo, tačiau ją visada palaikė Dievo išganingo veikimo atminimas. Taip pat ir šiandien krikščionys savo kelionėje susiduria su sunkumais, ir juos supa daugybė dvasinių dykumų, sekinančių viltį ir džiaugsmą. Kelionėje tyko ir labai dideli pavojai, keliantys grėsmę gyvybei. Kiek daug mūsų brolių ir seserų šiandien kenčia persekiojimus dėl Jėzaus vardo! Kiek daug kraujo jie praliejo. Nors ir priklausydami skirtingoms konfesijoms, jie tampa tikėjimo liudytojais, kankiniais, vienijamais tos pačios krikšto malonės“.
„Krikščionys, kartu su kitų tikybų išpažinėjais, taip pat turi kartu pakelti iššūkius, kurie šiandien kėsinasi į žmogaus asmens orumą, - pridūrė Pranciškus. Jie bėga nuo konfliktų ir skurdo, tampa prekybos žmonėmis ir kitų naujų vergystės formų aukomis, kenčia badą pasaulyje, kuriame nors ir yra vis daugiau materialinių gėrybių, tačiau stokojama meilės ir daugėja nelygybės“.
„Kaip iš vergijos išėję izraelitai, krikščionys yra pašaukti visi drauge saugoti atminimą didžių dalykų, kuriuos Dievas juose nuveikė. Tai atsimindami, galime vieni kitus palaikyti, ir apsiginklavę tik Jėzumi ir švelnia jo Evangelijos galia, drąsiai ir su viltim stoti visų iššūkių akistaton“. (Vatikano radijas)
