Jau prieš kelis mėsius buvo pranešta, kad gegužės 13-ąją, sekmadienį prieš Sekmines, minėsimos šiemetinės Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga, popiežius Pranciškus pakvies pamąstyti apie vadinamąjį „fake news“ reiškinį – tai yra apie melagingos informacijos naudojimą darant įtaką žmonių pasirinkimams, siekiant ekonominės ar politinės naudos. Ši trečiadienį, sausio 24 d., liturgijoje minint žurnalistų dangiškąjį globėją šv. Pranciškų Salezą, buvo paskelbta Pasaulinei žiniasklaidos dienai skirta popiežiaus Pranciškaus žinia, kurios tema: „Tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32). Fake news (melagingos žinios) ir taikai tarnaujanti žurnalistika“.
Pagal Dievo planą, žmogus komunikuodamas, keisdamasis žiniomis, vykdo savo pašaukimą gyventi bendrystėje su kitais, sakoma popiežiaus dokumente. Tačiau jei žmogus klauso savo išdidaus egoizmo, jis ima netinkamai naudoti ir gebėjimą komunikuoti, kaip liudija Šventajame Rašte minimi Kaino ir Abelio ar Babelio bokšto atvejai. Būdingiausias šio nukrypimo simptomas yra tiesos klastojimas tiek individualiame, tiek ir bendruomeniniame žmonių gyvenime. Šiandien, kas kart vis spartesnių skaitmeninių komunikacijos sistemų kontekste matome melagingų žinių, vadinamųjų „fake news“ reiškinį, kuris turi būti deramai apmąstytas, o tuo pačiu reikia apmąstyti ir kiekvieno žmogaus atsakomybę už tiesos komunikavimą.
Kokį melą savyje slepia melagingos žinios?
Šiandien vis daugiau diskutuojama apie vadinamųjų „fake news“ reiškinį, tai yra dezinformaciją, skelbiamą skaitmeninėmis, o taip pat ir tradicinėmis komunikavimo priemonėmis. Šiuo terminu vadinamos žinios, neturinčios pagrindo, paremtos nesamais arba iškreiptais faktais, siekiančios suklaidinti jų adresatą arba juo manipuliuoti. Tokių žinių platinimu siekiama paveikti politinius pasirinkimus ar gauti materialinę naudą. „Fake news“ efektyvumą nulemia visų pirma mimezė, tai yra sugebėjimas atrodyti tikėtinomis. Be to šios žinios – melagingos ar kiek nors panašios į tiesą – yra apgaulingos, sugeba patraukti adresatų dėmesį, pasinaudoja visuomenėje paplitusiais stereotipais, lengvai sukeliamomis emocijomis, baime, panieka, pykčiu, frustracija. Pasak popiežiaus, sunku šias žinias demaskuoti taip pat ir dėl to, kad jos dažnai cirkuliuoja tarp žmonių, sudarančių uždaras vienminčių bendruomenes, neįsileidžiančias kitos nuomonės ir nesugebančias pažvelgti iš kitos perspektyvos.
Kaip jas atpažinti?
Reikia dėmesingo įžvalgumo, jei norime suprasti dezinformacijos mechanizmus ir užkirsti jiems kelią. Turime demaskuoti „gyvatės logiką“, „suktojo žalčio“ strategiją – minimą Pradžios knygos pasakojime apie pirmąją pasaulyje „fake news“, atnešusią tragiškas nuodėmės pasekmes, greitai virtusias pirma brolžudyste ir kitomis nesuskaitomomis formomis blogio prieš Dievą, artimą, visuomenę ir kūriniją. Šis gudrus „melo tėvas“ naudoja mimezės strategiją. Pasakojime apie gimtąją nuodėmę jis prisėlina prie moters, dedasi esąs bičiulis, besirūpinąs jos gerove. Šis biblinis epizodas mums atskiedžia esminį dalyką – niekada dezinformacija nebūna nekenksminga; pasitikėjimas melu visada blogai baigiasi. Net ir minimalus tiesos iškreipimas gali būti labai pavojingas. Dėl to būtina ugdyti meilę tiesai, įžvalgumą, sugebėjimą pasverti savo troškimus ir polinkius, kad nepasiduotume kiekvienai sutiktai pagundai.
Tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32)
Nuolat kartojamas melas ilgainiui gali užteršti žmogų, rašo popiežius ir primena rusų rašytojo Dostojevskio žodžius: „Kas meluoja pats sau ir klausosi savo melo, galiausiai ima neskirti melo nuo tiesos nei savyje, nei aplinkui save, ir jis jau nebegerbia nei savęs, nei kitų. O jei negerbia – tai liaujasi mylėjęs, jei nemyli – tai pasiduoda aistroms ir vulgariems malonumams, o dėl savo ydų galiausiai pasidaro kaip gyvulys. Ir visa tai prasideda nuo melavimo sau ir kitiems“ (Broliai Karamazovai, II, 2).
Tad kaip gi gintis nuo melo viruso? Geriausiais būdas – leisti, kad mus nuskaistintų tiesa. Pasak krikščionybės, tiesa tai ne tik sąvokos, ne tik dalykai, kuriuose vadiname tikrais arba netikrais. Tiesa tai ne tik tikrovės atskleidimas, iškėlimas į dienos šviesą. Pasak Biblijos, tiesa, tai kažkas, kuo galima pasiremti, kas tvirta, kuo galima pasitikėti. Šie prasme vienintelis, kuriuo galima visiškai pasikliauti, yra Dievas. „Aš esu tiesa“, sako Jėzus.
Tikros žinios ugdo taiką
Geriausias būdas gintis nuo melo, yra ne kokios nors sudėtingos strategijos, bet žmonės, kurie nepasidavę godumui moka išgirsti, kurie moka užmegzti nuoširdų dialogą ir leidžia iškilti tiesai, kurie siekdami gėrio atsakingai naudoja tariamus žodžius. Išeitis – žmonių atsakingumas. Ypač žurnalistai, kurių darbas – skelbti informaciją, turi jaustis esą „žinių sergėtojai“. Šiuolaikiniame pasaulyje tai ne tik profesija, darbas, bet tikras pašaukimas.
Popiežius taip pat pastebi, kad informacija visada daro įtaiką žmonių gyvenimui, kad informavimas tuo pačiu reiškia ir formavimą. Žinių šaltinių patikrinimas ir rūpinimasis pačiu informacijos procesu ugdo gėrį, pasitikėjimą, tiesia neujus kelius į bendrystę ir taiką
Prieš savo žinios pabaigą popiežius kreipiasi į žurnalistus ir kviečia juos savo darbu tarnauti taikai. Tai nereiškia, kad žiniasklaida, žurnalizmas turi būti „gerietiškas“, neigiantis sunkių problemų buvimą, ar kalbantis „pasaldintu“ balsus. Žiniasklaidoje neturi būti vietos apsimetinėjimui, ji turi nekęsti melo, vengti skambių žodžių, tariamų vien dėl efekto.
Popiežiaus žinia būsimai Pasaulinei visuomenės komunikavimo dienai baigiama malda, kurioje, parafrazuodamas žinomą pranciškonų maldą, popiežius prašo: „Viešpatie, padaryk mus savo taikos įrankiais; išmokyk mus pašalint nuodus iš mūsų vertinimų; padėk kituose žmonės matyti brolius ir seseris, kad mokėtume klausytis ten, kur yra triukšmas, kad įneštume aiškumo ten, kur yra dviprasmybės, nuosaikumo – kur vaikomasi sensacijų, kad keltume klausimus, ten kur vyrauja paviršutiniškumas, kad ugdytume pasitikėjimą ten, kur viešpatauja išankstiniai nusistatymai, kad įneštume daugiau pagarbos ten, kur siaučia agresyvumas, kad skelbtume tiesą, kur viešpatauja melas“. (Vatikano radijas)
