Prieš išvykdamas į 22-ąją apaštalinę kelionę, popiežius sveikinime Čilei ir Peru save pavadino džiaugsmo Evangelijos piligrimu, ženklu Bažnyčios, kuri neša taiką ir viltį, mato priespaudą, skausmą, neteisybę, atmetimą išgyvenančius savo narius ir šiuose kraštuose. Šia žinia popiežius padėjo pagrindą visai likusiai savo kelionei, kurios centre buvo teisingumas, taika ir viltis.
Atvykęs į Čilę, popiežius pirmiausia pasveikino šalies valdžios atstovus, o pagrindinė tema pokalbiuose – šalies demokratijos pažanga po karinio režimo pabaigos. Pranciškus kalbėjo, kad demokratija, laisvė ir teisingumas nėra pasiekiami vieną kartą visiems laikams. Šalies gerovė ir solidarumas yra nuolatinė pastanga.
Prieš aplankydamas moterų kalėjime, popiežius privačioje audiencijoje susitiko su kunigų lytinės prievartos aukomis. Dar 2010 metais Katalikų Bažnyčią Čilėje sudrebino skandalas, kai paaiškėjo, jog visų gerbiamas kunigas Fernando Karadima išnaudojo mažamečius. Tada, dar Benedikto XVI sprendimu, šis kunigas buvo suspenduotas ir išsiųstas gyventi uždarą maldos ir atgailos gyvenimą. Civilinė valdžia dėl senaties termino nebegalėjo prasikaltusiojo bausti.
Apie sukeliamą nesuvokiamą skausmą, patirtą neteisybę, kai suaugusieji naudoja lytinę prievartą prieš mažamečius, popiežius užsiminė ir pokalbiuose su valdžios ir Bažnyčios atstovais. Atsiprašydamas už šias patirtis, jis dar kartą patvirtino, jog būtina padaryti viską, kad tokie atvejai nepasikartotų.
Moterų kalėjime popiežius atkreipė dėmesį, jog, atimdami laisvę, kas kartais yra neišvengiama, negalima atimti žmogaus orumo, o taip pat vilties, kuri išsaugojama suteikiant įkalintosioms galimybę vėl integruotis į visuomenę.
Santjago katedroje popiežius susitiko su Čilės dvasininkais, klierikais bei pašvęstųjų luomu ir kalbėjo apie Bažnyčią, kuriai atleista, kuri, pripažinusi savo silpnumą, tampa atsimainiusia bendruomene. Savo bendražygius Pranciškus ragino neužsidaryti, nežiūrėti į praeitį, bet ieškoti suteikto pažado ateityje. Susiduriant su besikeičiančia visuomene, Pranciškus ragino ne skųstis, kad viskas blogėja, bet prisiminti duotą misiją – skelbti Gerąją Naujieną.
Vėliau vykusiame susitikime su Čilės vyskupais popiežius Pranciškus pirmiausia pasveikino pasaulyje vyriausiąjį vyskupą Bernardino Piñera Carvallo, kuriam šiemet sukanka 103 metai, jis taip pat šiemet mini 60-ąsias vyskupystės metines. Šiame susitikime popiežius vėl kalbėjo apie Bažnyčią kaip apie bendruomenę, kurios neįmanoma kurti, jei pasiduodam dabar vyraujančiam įsivaizdavimui, jog mūsų niekas nesaisto. Bendruomenė taip pat kenčia, jei ganytojai pasiduoda klerikalizmo pagundai, užuot buvę Dievo tautos tarnais. Visas veikimas Bažnyčioje turi tarnauti evangelizavimui, o ne savęs konservavimui.
Trečiadienį popiežius atvyko į Araukanijos regiono sostinę Temuką, kur aukojo Mišias. Čia ypatingą dėmesį skyrė indėnams mapučiams ir kitoms Araukanijoje gyvenančioms čiabuvių gentims. Vieta, kurioje buvo švenčiamos šv. Mišios, tai yra jau neveikiančiame Maqueheu oro uoste, padiktavo ir susitikimo temą – išgyventą neteisingumą. Mat šioji vieta mena didelius žmogaus teisių pažeidimus. Čia popiežius meldėsi už visus kentėjusius ir žuvusius Araukanijoje, kaip ir už visus, kurie kiekvieną dieną neša visokio neteisingumo naštą.
Vėliau Santjago Maipù šventovėje popiežius susitiko su jaunimu. Kalbėdamas jiems, Pranciškus užsiminė, kodėl 2018 metais jis kviečia Vyskupų sinodą jaunimo ir pašaukimo tema. Kartu su visa Bažnyčia popiežius klaus jaunimo, ką daryti, kad visa bendruomenė būtų vis ištikimesnė Evangelijai, ko reikia jaunimui, kad jis neprarastų savo svajonių, ryžto ir užsidegimo, kad subrendęs nepasiduotų nevilčiai ir manymui, jog nieko negalima pakeisti, reikia susitaikyti su esama padėtimi. Jaunimui popiežius linkėjo nebijoti rizikos ir kartoti samariečio, Simono Kirėniečio, Zacharijo, Magdalenos poelgius ir jų troškimą surasti meilę, nuvedančią pas Jėzų.
Susitikime su akademine bendruomene Čilės katalikiškame universitete popiežius kalbėjo apie santarvę ir bendruomenės pažangą. Santarvė, pasak popiežiaus, yra auginama tuomet, kai ugdoma visavertiška asmenybė, gebanti savo gyvenime integruoti visas žmogaus kalbas: intelekto (galvos), jausmų (širdies) ir veiksmo (rankų). Būtent tokia asmenybė geba kurti santykį, todėl gali kurti pažangą bendruomenėje.
Ketvirtadienis buvo paskutinė Pranciškaus diena Čilėje. Savo vizitą popiežius baigė Ikikės mieste, kur šv. Mišių metu kalbėjo apie „džiaugsmo vyną“ ir būtinybę „būti atidiems visoms neteisingumo išraiškoms ir naujo išnaudojimo formoms, dėl kurių daugelis brolių praranda šventinį džiaugsmą“. Bažnyčia yra toji bendruomenė, kuri savo šauksmu Dievui, savo malda ir veiksmu tą džiaugsmą gali sugrąžinti.
Čilėje popiežiaus dėmesys buvo sutelktas į taikos ir teisingumo apmąstymus, o Peru susitikimuose dominavo aplinkos ir skirtingų kultūrų apsaugos temos. Penktadienį popiežius susitiko su Amazonijos indėnais ir kaip misijos saugoti mūsų visų bendrus namus – žemę – ženklą įteikė į kelias vietines kalbas išverstą encikliką Laudate Si. Susitikime Pranciškus pabrėžė dialogo su vietinėmis gentimis būtinybę, ypač sprendžiant gamtos apsaugos klausimus, skirtingų kultūrų, kurios atskleidžia įvairų žemės, taip pat ir Bažnyčios veidą. Tą pačią tema popiežius vystė ir vėlesniame susitikime su pietryčių Peru Madre de Dios (Dievo Motinos) departamento gyventojais Jorge Basadre institute.
Trumpame vizite „Mažojo princo namuose“, našlaičių, apleistų, smurtą patyrusių vaikų prieglaudoje, popiežius Pranciškus atsiprašė vaikų, kad suaugusieji ne visada mato ir pripažįsta, koks didelis ir brangus turtas jie yra, taip pat ne visada tinkamai juos saugo.
Susitikime su valdžios atstovais, kuris vyko penktadienį, popiežius dar kartą atkreipė dėmesį į ekologines problemas, taip pat pasidžiaugė, kad Peru yra vilties šalis: „Jūs taip pat turite turtingą interaktyvią kultūrų įvairovę, kuri yra jūsų tautos siela, garsėjanti įgimtu svetingumu, pagarba kitiems, dėkingumu motinai žemei ir kartu kūrybingumu, bendruomenine atsakomybe už visų gerovę, taip pat solidarumu, kuris ne kartą buvo įrodytas kovojant su jus ištikusiomis nelaimėmis.“
Apie negandas, susidūrus su gamtos stichijomis, bei stiprybę, ateinančią iš Kristaus, popiežius kalbėjo ir šeštadienį, šv. Mišių metu Uančake, Truilljo metropolijoje. Tai vietovė, kuri dar praėjusiais metais smarkiai nukentėjo nuo potvynių. Susitikdamas su šia bendruomene, popiežius siekė parodyti Kristaus artumą kančioje ir kasdieniuose sunkumuose.
Kaip ir Čilėje, Peru taip pat vyko susitikimas su kunigais, pašvęstųjų luomu ir seminaristais. Šiaurės Peru provincijos bendražygiams Pranciškus kalbėjo apie būdus išlaikyti gyvą pašaukimą – dvejopas šaknis, vienas – žemėje, o kitas – danguje, humoro jausmą, sveiką gebėjimą pasijuokti ne iš kito, o iš savęs: „Humoras, juokas, padės saugotis prometėjiško požiūrio į save, pasitikėjimo tik savo jėgomis ir įsivadavimo, kad esme už kitus pranašesni.“
Baigdamas savo apsilankymą Peru šiaurėje, šv. Mišių metu Truilljo mieste Pranciškus kalbėjo apie liaudišką pamaldumą. Tai, pasak jo, yra Dievo švelnumo ženklas, Dievo, kuris priima mūsų būdą jo ieškoti ir jam kalbėti. Tokį pamaldumą popiežius pavadino „tarme“, kuria išsakome meilę Dievui.
Melstis vienybės Bažnyčiai popiežius Pranciškus prašė kontempliatyvaus gyvenimo vienuolių, kartu su beveik 500 jų dalyvaudamas Dienos maldos liturgijoje. Malda, sakė popiežius, turi būti misionieriška ir tokia malda, kuri prie Jėzaus atveda „tuos brolius ir seseris, kurie tapo kaliniais, migrantais, pabėgėliais ir persekiojamaisiais; malda už sužeistas šeimas, bedarbius, vargstančiuosius, ligonius, priklausomybių aukas“ yra Bažnyčios pagrindas.
Peru vyskupus popiežius ragino evangelizuoti atkuriant teisingumą, nenutylint „neteisybių, kurias kenčia žmonės, ypač silpniausi mūsų broliai ir seserys“. Pasak Pranciškaus, evangelizacija turi būti nuoširdi, ji tokia tampa, kai piktnaudžiavimai ir nusikaltimai prieš savo žmones yra pasmerkiami.
Baigdamas savo kelionę Peru, popiežius Pranciškus šventė Mišias Peru karinių oro pajėgų bazėje Las Palmas. Homilijoje popiežius kalbėjo apie miestą, kaip susitikimo, džiaugsmo ir dalinimosi vietą, taip pat miesto skaudulius, jų pakraščius, kuriuose gyvena „miesto atliekos“, tarp kurių matosi ir daug vaikų. Popiežius kvietė keisti miestus, būti juose kaip Kristus, gydantis sužeistuosius bei grąžinantis viltį.
Atsisveikindamas ir išvykdamas atgal į Romą, popiežius linkėjo perujiečiams būti vilties žmonėmis: „Broliai ir seserys perujiečiai, jūs dėl daugelio dalykų galite gyventi viltimi. Tas vilties priežastis aš mačiau šiomis dienomis. Saugokite viltį, neleiskite, kad ją iš jūsų atimtų. O geriausias būdas ją saugoti – būti vieningiems, kad visos tos vilties priežastys kasdien vis labiau augtų. Viltis neapgauna. Išsivežu jus širdyje. Dievas jus telaimina.“
Žinoma, visus labiausiai intriguojančios popiežiaus apaštalinių kelionių dalys yra lėktuve vykstančios spaudos konferencijos. Tai laikas, kai popiežius aptaria ne tik vizito detales, bet ir svarbiausias pasaulio aktualijas. Kaip tik skrydžio į Čilę metu mes girdėjome Pranciškaus raginimą kuo greičiau atsisakyti branduolinių ginklų. Na, o viename iš skrydžių Čilėje popiežius netikėtai sutuokė vieną aptarnaujančio personalo porą.
Šis Pranciškaus žingsnis sukėlė gana daug diskusijų tarp tikinčiųjų. Vieni džiaugėsi Paulos ir Karlo santuoka, kiti kėlė klausimą, ar toks spontaniškas žingsnis nenuvertina paties Santuokos sakramento. Pats popiežius Pranciškus jaunavedžiams sakė: „Šis sakramentas yra tai, ko šiandien reikia pasauliui. Santuokos sakramento. Aš tikiuosi, kad tai paskatins poras visame pasaulyje priimti šį sakramentą. Štai kodėl aš tai darau.“ Gerai pažinodamas Pietų Amerikos kultūrą, kur net tikintieji dažnai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesusituokia Bažnyčioje, be to, išklausęs Paulos ir Karlo istoriją, šią situaciją Pranciškus priėmė ir mums parodė kaip paprastumo, taip pat arti žmonių kasdienybėje esančios Bažnyčios ženklą. Galbūt čia tinka prisiminti, kad šabas yra sukurtas žmogui, o ne žmogus šabui (plg MK 2, 23–28).
Apžvalgą pagal Vatikano radijo bei Vatican News pranešimus parengė Toma Bružaitė.
