Sausio mėnesio antros pusės sekmadienio Evangelija prasideda pasakojimu apie viešą Jėzaus veiklą Galilėjoje. Įdomu, kodėl Jėzus pradėjo savo veiklą ne Jeruzalėje ar kitame tuometinio pasaulio didmiestyje, o atokiame Galilėjos krašte? Šiandien, kai daugelis jaunų specialistų baigę universitetus savo gyvenimo ir profesijos svajone laiko tik keletą Lietuvos didmiesčių arba emigraciją į didžiuosius pasaulio miestus, turime susimąstyti, kodėl Jėzaus viešoji veikla prasideda būtent Galilėjoje ir niekur kitur.
Pirmiausia įsidėmėkime: Jėzus – Dievo Sūnus. Dievas per Jėzų nori parodyti, koks svarbus Kūrėjui kiekvienas žmogus: ar gyvenantis rūmuose, ar kukliame namelyje. Nors Jėzus, Dievo Sūnus, Evangelijos nieko nežino apie Jo gyvenimą ponų namuose ar turčių draugijose, nebent tai būtų namai tikrai sunkių nusidėjėlių, apie kuriuos Jėzus pasakys savo sparnuotą frazę: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9, 13). Tuo tarpu Jėzaus buvimas žmonių skausme ir varguose kaip niekad dažnai viltingai pasakojamas ir piešiamas Jėzaus viešosios veiklos paveikslas, kuris tarytum skaitytoją pažadina iš šio pasaulio rūpesčių ir vargų: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat!“ (Mt 1, 15).
Jėzus šį sekmadienį pirmųjų mokinių pašaukimu kalba ir į kiekvieną iš mūsų. Mes taip pat esame Jo stebimi, šaukiami ir laukiami. Dievui nesvarbu, prie kokių gyvenimo „tinklų“ stovime ir kaip mūsų gyvenimo valtys paruoštos plaukimui. Daug svarbiau tai, ar esame pasiruošę savo žemiškus planus ir įsivaizdavimus pavesti Dievo Apvaizdos vedimui?
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
