Trečiadienį popiežius Pranciškus buvo išvykęs į Araukanijos regiono sostinę Temuką, aukojo Mišias Temuko katalikų bendruomenei, ypatingą dėmesį skirdamas indėnams mapučiams ir kitoms Araukanijoje gyvenančioms čiabuvių gentims. Temuko miestas išaugo mapučių indėnus užkariavusių ispanų tvirtovės vietoje, o buvęs miesto aerodromas iškilęs kolonistų nusavintose mapučių žemėse. Popiežius apie tai prisiminė trečiadienio Mišiose, kurias aukojo nebeveikiančiame Maqueheu aerodrome, paminėdamas šioje vietoje vykusius rimtus žmogaus teisių pažeidimus. Popiežius sakė, kad Mišias skiria už visus kentėjusius ir žuvusius Araukanijoje, kaip ir už visus, kurie kiekvieną dieną neša visokio neteisingumo naštą.
„Küme tünngün ta niemün!“ („Ramybė jums!“) –kreipėsi popiežius į Mišių dalyvius mapudungunų kalba pakartodamas prisikėlusio Kristaus sveikinimą apaštalams. Taip pat Eucharistijoje, kuri buvo aukojama „už tautų pažangą“, buvo naudojamos vietinės kalbos: Gailesčio aktas buvo kalbamas ir Mišių giesmės giedamos čiabuvių tarmėmis. Popiežius pasveikino taip pat Rapanujo, t.y. Velykų salos gyventojus ir kitų pietinės Čilės tautinių grupių atstovus aimarus, kečujus ir atakamus.
Popiežius kviečia įsisavinti Jėzaus maldą prieš kančią, kuria jis prašė Dievą Tėvą, kad visi būtų viena. Jėzus, kritiškiausią savo gyvenimo valandą prašo vienybės malonės. Jis žino, kad viena didžiausių blogybių, sudavusi ir suduosianti smūgį Jo tautai ir visai žmonijai yra pasidalijimas ir sankirtis, vieni kitų nukariavimas.
Kiek daug pralietų ašarų! Šiandien norime padaryti sava šią Kristaus maldą, su Juo įžengti į skausmo darželį, atsinešti savo skausmus, su Jėzumi prašyti Tėvą, kad ir mes būtume viena, kad mūsų nenugalėtų sankirčiai ir pasidalijimai.
Vienybė yra Dievo suteikiama dovana, kad taptume savo istorijos šeimininkais.
Mums reikia vieni kitų su savo skirtingumais, kad ši žemė ir toliau būtų graži. Mums reikia mokėti kaip audėjams suderinti audinyje skirtingas medžiagas ir spalvas, skiriant laiką kiekvienam audimo veiksmui ir fazei. Vienybės menas reikalauja tikrų amatininkų, kurie mokėtų suderinti skirtingumus kaimo, gatvių, aikštės ir aplinkos „dirbtuvėse“. Solidarumas yra mūsų vienintelis ginklas prieš „vilties miškų“ išnaikinimą.
Smurtas daugina smurtą, naikinimas didina pasidalijimą. Smurtas padaro, kad kilniausias tikslas virstų neteisingu. Todėl sakome „Ne!“ smurtui, kuris pražudo. Toks elgesys yra kaip vulkano lava, kuri viską sunaikina, sudegina, palikdama nevaisingas dykvietes. Siekime dialogo vardan vienybės. Karštai prašykime Viešpatį, kad jis mus padarytų savo vienybės amatininkais.
Visi mes esame žmonės, tam tikru būdu sulipdyti iš žemės dulkių (Pr. 2, 7) ir pašaukti „geram gyvenimui“, kurį mapučių liaudies išmintis vadina „Küme Mongen“. Dar kiek daug mums teks nueiti, kol tai išmoksime! „Küme Mongen“ – tai kilnus siekis: jis kyla ne tik iš mūsų širdžių, o pasigirsta kaip šauksmas, visos kūrinijos giesmė. Todėl, vardan šios žemės vaikų, ir jų vaikų vaikų sakykime su Jėzumi Tėvui: esame viena, padaryk mus savo vienybės amatininkais. (Vatikano radijas)
