Sekmadienį, sausio 14 d. minimos Pasaulinės pabėgėlių ir migrantų dienos proga popiežius Pranciškus aukojo šventąsias Mišias Šv. Petro bazilikoje. Homilijoje popiežius atkreipė dėmesį, kad jo kalbos mintys šią dieną skirtos visiems, o ypač į Mišias pakviestiems pabėgėliams ir migrantams, kurių dalis į Romą ir Italiją atvyko dar neseniai, o kiti čia jau daug metų gyvena ir dirba, o dar kiti jau priklauso „antrajai migrantų kartai“.
Šios dienos liturgijos skaitiniai skatina įsigilinti į Viešpaties pašaukimą, kuriuo Jis ypatingu būdu kreipiasi į kiekvieną iš mūsų. Taip, kaip pašaukė Samuelį, Jis kiekvieną iš mūsų pašaukia vardu, kiekvieną, prašydamas, kad gerbtume tai, jog buvome sukurti kaip nepakartojami žmonės, visi savo tarpe skirtingi, su vienkartiniu vaidmeniu pasaulio istorijoje.
Popiežius Pranciškus prisimindamas tai, ką parašė Pasaulinės pabėgėlių ir migrantų dienos žinioje, t.y. jog „kiekvienas ateivis, pasibeldžiantis į mūsų duris, yra proga susitikti su Jėzumi Kristumi, kuris tapatinasi su kiekvienos epochos priimtais ar atstumtais ateiviais“, pridūrė:
Tuo pat metu imigrantui, pabėgėliui ir prašančiam prieglobsčio kiekvienos durys naujame krašte taip pat yra galimybė susitikti su Jėzumi. Jo ištarti žodžiai aiškūs:, „Ateikite. Pamatysite!“ skirti mums visiems, vietinėms bendruomenėms ir ateiviams. Tai kvietimas įveikti mumyse esančią baimę, kad išeitume sutikti kitą, jį priimtume, pažintume ir pripažintume.
Tai kvietimas suteikiantis progą tapti artimu kitam, kad pamatytume kur ir kaip gyvena. Šiandienos pasaulyje naujiems atveiviams „priimti, pažinti ir pripažinti“ reiškia mokytis gerbti juos priėmusio krašto įstatymus, kultūrą ir papročius. Taip pat reiškia suprasti jų lūkesčius ir nerimą dėl ateities. O vietinėms bendruomenėms „priimti, pažinti ir pripažinti“ reiškia atsiverti skirtingumo turtingumui be išankstinių nusistatymų, suprasti naujų ateivių galimybes ir viltis, kaip ir jų pažeidžiamumą ir baimę.
Susitikimas su kitu nereiškia apsiriboti tik priėmimu, o įpareigoja visus mus trijuose veiksmuose, kurie irgi aptarti popiežiaus metinėje žinioje: reikia taip pat apsaugoti, skatinti ir integruoti. Tačiau ar gebėsime susitikime su kitu atpažinti Jėzų Kristų, kuris prašo jį priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti? – klausė popiežius. Kaip mus moko Evangelijos pasakojimas apie Paskutinįjį teismą, Viešpats buvo išalkęs, ištroškęs, nuogas, ligonis, keleivis ir kalinys ir vieni Jį gelbėjo, o kiti, ne! Šis susitikimas su Kristumi yra išganymo šaltinis, tai išganymas apie kurį turime paskelbti visiems, kaip kad liudija apaštalas Andriejus. Pranešęs savo broliui Simonui (Petrui), jis jį nuvedė pas Jėzų, kad ir jis galėtų išgyventi tą patį susitikimą su Kristumi.
Ne taip paprasta atsiverti kito kultūrai, prisiimti vaidmenį žmonių, kurie taip skiriasi nuo mūsų, suvokti jų mąstyseną ir patirtis. Dažnai mes atsisakome susitikimo su kitu, iškeliame barjerus, kad apsigintume. Vietinės bendruomenės kartais bijo, kad ateiviai sujauks visuomenės tvarką, „pasiglemš“ ką nors, kas buvo sunkiai kuriama. Taip pat ateiviams netrūksta baimės. Jie bijo priešpriešos, vertinimo, diskriminacijos, pralaimėjimo. Šios baimės yra pagrįstos, jos paremtos žmogiškai visai suprantamu abejojimu. Būti abejonių ir baimių prislėgtiems nėra nuodėmė. Nuodėmė yra kai leidžiame, kad šios baimės nulemtų mūsų atsiliepimą, sąlygotų mūsų apsisprendimą, sukompromituotų pagarbą ir dosnumą, sukurstytų neapykantą ir atmetimą. Nuodėmė yra atsisakymas susitikti su kitu, su skirtingu, su artimu, kai tuo tarpu tai yra išskirtinė proga susitikti su Viešpačiu.
Iš šio susitikimo su Jėzumi, kuris yra vargstančiuosiuose, atmestuosiuose, pabėgėliuose ir prašančiuosiuose prieglobsčio kyla mūsų šiandienos malda, - sakė baigdamas homiliją popiežius Pranciškus. – Tai abipusė malda: pabėgėliai ir migrantai meldžiasi už vietines bendruomenes, o vietinės bendruomenės meldžiasi už neseniai atvykusius ir už kiek ilgiau esančius migrantus.
Šventasis Tėvas kvietė pavesti švenčiausiosios Marijos motiniškam užtarimui visų pabėgėlių ir migrantų viltis, kaip ir juos priimančių bendruomenių troškimus, kad pagal aukščiausiąjį dievišką meilės ir artimo meilės įsakymą išmoktume mylėti kitą, svetimšalį, taip, kaip save pačius. (Vatikano radijas)
