Pirmadienio rytą įvyko tradicinis naujametinis popiežiaus Pranciškaus susitikimas su diplomatiniu korpusu – beveik visos pasaulio valstybių bendruomenės atstovais, akredituotais prie Šventojo Sosto. Kaip paprastai šiomis progomis, diplomatams sakytoje kalboje popiežius apžvelgė pasaulio gyvenimo panoramą, paminėjo svarbiausius pastarųjų vienerių metų įvykius, konfliktų ir neteisingumo situacijas, kurios jau daug metų laukia sprendimo, taip pat priminė pagrindinius principus ir vertybes, kuriomis vadovaudamasis Šventasis Sostas dalyvauja tarptautinės bendruomenės gyvenime.
Gana ilgą kalbą popiežius pradėjo primindamas dvi šiais, ką tik prasidėjusiais metais, minėsimas sukaktis – 100 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir 70 metų nuo Jungtinių Tautų organizacijos paskelbtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos.
Daug pagrindinių teisių vis dar pažeidžiamos, sakė popiežius, pažymėdamas, kad teisės, su kuriomis dažniausiai nesiskaitoma – tai teisė į gyvybę, į laisvę ir į asmens neliečiamumą. „Ne tik karai pažeidžia šias teises. Mūsų laikais tai daroma ir rafinuotesniais būdais, sakė popiežius, Visų pirma galvoju apie nekaltus vaikus, pasmerktus dar prieš gimimą, nenorimus dėl to ligos ir dėl suaugusiųjų egoizmo. Galvoju apie senyvo amžiaus žmones, atmestus dėl to, kad yra sergantys, kad kiti į juos žiūri kaip į naštą. Galvoju apie moteris, prieš kurias smurtaujama ir kurios yra išnaudojamos, tapusios prekybos aukomis“. Su šiomis pamatinėmis teisėmis susijusi ir teisė į sveikatos apsaugą, kuri vis dar neužtikrinta daugeliui žmonių pasaulyje.
Pasak popiežiaus, po 1968 m. judėjimų pakito kai kurių žmogaus teisių suvokimas, atsirado naujos teisės, dažnai prieštaraujančios kitoms, o tai nepasitarnauja geriems santykiams tarp valstybių. „Kadangi įsitvirtino tam tikros žmogaus teisių sampratos, nesuderinamos su kultūra kai kurių šalių, kurios jaučia, kad negerbiamos jų socialinės ir kultūrinės teisės, nepaisoma jų realių poreikių, atsiranda – tam tikrais aspektais paradoksali – rizika, kad vardan žmogaus teisių gali būti įtvirtintos naujos ideologinės kolonizacijos formos, turtingųjų ir galingųjų nukreiptos prieš neturtinguosius ir silpnuosius“.
Pereidamas prie pastarojo meto tarptautinės bendruomenės gyvenimo aktualijų, popiežius paminėjo įtampą Korėjos pusiasalyje, kur reikia skubiai ieškoti naujų būdų kaip įveikti dabartinį susipriešinimą, keliantį grėsmę korėjiečių tautai ir visam pasauliui. Atskirai paminėtas karas Sirijoje ir jo pasekmės kaimyninėms šalims – Libanui, Jordanijai ir Turkijai – priglaudusioms labai daug pabėgėlių. Popiežiaus kalboje paminėta ir pastarosiomis savaitėmis padėjusi įtampa tarp izraeliečių ir palestiniečių. „Septynis dešimtmečius trunkantis susipriešinimas reikalauja skubaus politinio sprendimo, kuris leistų egzistuoti dviem nepriklausomoms valstybėms su tarptautinės bendruomenės pripažintomis sienomis“.
Popiežiaus kalboje paminėta politinė ir humanitarinė krizė Venesueloje, prisiminti žmonės kenčiantys Pietų Sudane, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Somalyje, Nigerijoje ir Centrinės Afrikos Respublikoje, taip pat ir Ukrainoje, kur tebesitęsiantis konfliktas taip pat ir ką tik pasibaigusiais metais pareikalavo daug aukų.
Vatikane akredituotiems diplomatams sakytoje kalboje popiežius paminėjo ir migracijos problemą, kuriai buvo skirta jo žinia, paskelbta šiemetinės Pasaulinės taikos dienos proga. Šventasis Tėvas padėkojo trims šalims – Italijai, Vokietijai ir Graikijai – kurios daugiau už kitas nuveikė migrantų labui. Europą pasiekusi dabartinė migracijos banga, pasak popiežiaus, yra ne tik praktinis iššūkis Europos šalims, ne tik kelia klausimą kaip padėti migrantams ir juos integruoti, bet taip pat verčia susimąstyti apie pačių europiečių tapatybę, atrasti tas vertybes, kuriomis buvo grindžiama vieningos Europos statyba, rūpintis, kad ir toliau Europa būtų svetingi namai, kad būtų taikos ir pažangos pasaulyje skelbėja. Popiežius pridūrė, kad Šventasis Sostas migracijos klausimu nenori kištis į valstybių vidaus reiklaus, tačiau laiko savo pareiga priminti humaniškumo ir brolybės principus.
Popiežiaus kalboje taip pat paminėta bendra visos pasaulio valstybių bendruomenės atsakomybė už aplinką, kurioje gyvename, už rūpinimąsi „mūsų Žeme“. Galiausiai dabartinių pasaulio valstybių vadovų ir atsakingųjų už visuomenės gyvenimą misiją popiežius palygino su viduramžių katedrų statytojų darbu. „Katedrų statytojai žinojo, kad jie nepamatys užbaigto savo kūrinio, o vis tiek jie stengėsi, suprasdami, kad dalyvauja projekte, kuriuo džiaugsis jų vaikai, kurie savo ruožtu, jį plės ir gražins savo vaikams. Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje, o ypač tie, kurie yra atsakingi už visuomenės gyvenimą, yra pašaukti vadovautis tokia tarnavimo ir kartų solidarumo dvasia. Būti vilties ženklu mūsų neramiame pasaulyje“.
* * *
Šiuo metu Šventasis Sostas palaiko diplomatinius santykius su 185 pasaulio valstybėmis, taip pat turi savo atstovus pagrindinėse tarptautinėse organizacijose. Lietuvos Respublikos diplomatiniai santykiai su Šventuoju Sostu buvo užmegzti po Pirmojo pasaulinio karo sukūrus nepriklausomą valstybę. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Šventasis Sostas nepripažino jos aneksijos; visą laiką Romoje veikė Lietuvos pasiuntinybė prie Šventojo Sosto. Pilnaverčiai diplomatiniai santykiai buvo atkurti 1991 m. Šiuo metu Šventajam Sostui Lietuvoje atstovauja apaštališkasis nuncijus ispanas arkivyskupas Pedro López Quintana, paskirtas 2014 m. pradžioje, o Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto nuo praėjusių metų vasaros yra Petras Zapolskas. (Vatikano radijas)
