Prieš daugelį metų Motina Teresė buvo paklausta ją aplankiusio žurnalisto: „Koks didžiausias Jūsų rūpestis dabar?“ Dabar jau palaimintoji ir Nobelio taikos premijos laureatė atsakė: „Profesionalizmas.“ Toliau Motina Teresė tęsė: „Čia, šalia manęs, yra vien Jėzaus tarnaitės, kurios patarnauja pačiam neturtingiausiam žmonijos sluoksniui. Ką tik sugrįžo viena po medicinos studijų. Kitos turi slaugymo studijų pažymėjimus. Kai kurios turi net socialinio darbo magistrų diplomus. Kai jos grįžta su savo diplomais atgal, dažniausiai pirmas klausimas man būna: „Kur mano darbo kabinetas?“ Tada žinot, ką aš darau? Tada aš jas visas siunčiu į mirštančiųjų namus, kur jos bent pusmetį laiko už rankų ir palydi į Dievo namus mirštančiuosius. Tik po to jos tampa tikrais Jėzaus tarnystės ženklais šių dienų pasauliui.“
Penktojo Velykų sekmadienio Evangelija primena Paskutinės Vakarienės akimirkas, kai Jėzus žinodamas, kad jau atėjo laikas palikti šį pasaulį, mokiniams pateikia paskutinius pamokymus ir patarimus. Jėzus, suvokdamas būsimos Bažnyčios žmogišką trapumą, pagundą skaldytis ir ieškoti, kas viršesnis bei svarbesnis, vaizdingu vynmedžio ir šakelės palyginimu primena būtinybę gyventi vienybėje su Dievu.
„Profesionalizmo“, arba savo vertės susireikšminimo, bacila gyvena ne tik Jėzaus tarnų aplinkoje. Ji gyvena ir veši kiekvieno iš mūsų protuose ir širdyse. Kai mes tariamės sau, kad mums gyvenime kažkas priklauso, kai klausiame: „O kur mano palikimo dalis?“; kai pirmiausia laukiame patogių gyvenimo pasiūlymų, o ne ieškome progų bendram veikimui, esame tik šakelė, bet ne vynmedžio dalis Viešpaties gausiame ir vaisingame vynuogyne.
„ Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).
