Trečiasis Velykų sekmadienis mums primena įvykius po Prisikėlimo. Mokiniai, pilni išgąsčio ir baimės, sukaustyti nežinios dėl savo gyvenimo ateities, vis dar slapstosi. Jei kitų, pačių margiausių, religijų esmė yra Dievas, besislepiantis nuo žmogaus, tai čia matome priešingą vaizdą. Prisikėlęs Jėzus iš mirties eina ieškoti savo mokinių. Dievas čia atsiveria kaip ieškantis žmogaus. Netgi tokio žmogaus, kuris bėga šalin nuo Jo, slepiasi savo silpnybėse ir nuodėmėje.
Kartą traukinyje, kuris dardėjo Paryžiaus link, sėdėjo vienas priešais kitą du žmonės. Vienas iš jų buvo jaunas medicinos studentas, o kitas jau gerokai pagyvenęs žmogus, kuris rankoje laikė rožinį, užmerktomis akimis tyliai tarė maldos žodžius. Jaunas medicinos studentas, bandydamas prablaškyti nuobodžią kelionę traukiniu, pradėjo lengvai šaipytis iš priešais sėdinčio senelio pamaldumo. Tuo pačiu metu priminė, kokie medicinos pasiekimai, kurie šiandien yra kur kas daugiau, negu padaryti kažkada Jėzaus stebuklai. Senelis neatmerkdamas akių čia pat maloniai nusišypsodavo ir toliau tęsė savo rožinio maldą. Kai traukinys pasiekė Paryžiaus miestą, senelis maloniai pasiteiravo, kokie jauno žmogaus kelionės tikslai Paryžiuje. Tada jaunasis medicinos studentas išdidžiai atsakė, kad jis atvyko į Paryžių išklausyti garsaus medicinos mokslininko Luiso Pastero paskaitos. Čia pat senelis išsitraukė iš savo kišenės vizitinę kortelę ir įteikęs ją studentui maloniai su juo atsisveikino. Kortelėje buvo užrašyta: "Dr. Luisas Pasteras, Mokslų Akademija, Paryžius".
Tiek baimė, tiek žmogiška puikybė taip dažnai apakina mus ir mes nematome nei mūsų ieškančio Dievo, nei artimo žmogaus skausmo. Prisikėlęs Jėzus kviečia naujai pradėti gyvenimą su Dievu, jausti šalia esantį bei mokėti dalintis su artimu dvasinio gyvenimo slėpiniais.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
