Šv. Velykų slėpinys – tuščias kapas. Tačiau šiame vaizdinyje krikščionys mato viską giliau, plačiau ir prasmingiau. Tai Jėzaus Kristaus pergalė prieš mirtį, Prisikėlimas iš mirties!
Ir vis tik Velykų šviesoje prisiminkime seną gerą mūsų tėvų ir senelių bei prieš tai ilgai gyvenusių kartų maldelę prašant laimingos mirties malonės. Tai tam tikri maldingi prašymai, šaukiniai, litanijos, kurių pagalba tikimasi užsitikrinti laimingos mirties malonę. Kalbėsiu ne apie maldelę kaip tokią, bet kodėl ir šiais laikais ji išlieka tokia pat svarbi modernių laikų krikščioniui ir katalikui, ypač Kristaus Prisikėlimo šviesoje.
Žmogus, palaužtas ligos, miršta. Šalia jo ligos lovos yra artimieji, dažnai ir kunigas, kuris suteikia Ligonių sakramentą, kaip palydovą į anapusinį gyvenimą su Prisikėlusiu Kristumi. Sakysite: „Kokia čia laiminga mirtis?“ Bet yra ir kitas pavyzdys.
Žmogus gyvena kiekvieną dieną ir vis galvoja, kad jo gyvenimas tęsis su saule. Jis drąsiai dirba, ilsisi ir skrodžia lėktuvais iš vieno žemės kampelio į kitą. Staiga, per kelias akimirkas, jo gyvenime viskas pasikeičia. Pabandykime įsivaizduoti save salone lėktuvo, kurio pilotas nusprendė „įsiamžinti“ nukreipdamas lėktuvą į kalno keteras... Pusantro šimto žmonių, tarp kurių buvo ir vaikų, turėjo tik kelias akimirkas suvokti tragedijos neišvengiamumą. Žmogus, suvokęs artėjantį pavojų savo gyvybei, yra bejėgis ką nors pakeisti. Šitokiose situacijose dažniausiai šaukiamasi Viešpaties pagalbos, tačiau ar paskutinėse gyvenimo akimirkose lieka vietos tylai ir susikaupimui, kad tinkamai pasirengtume stoti akistaton su amžinybe? Laimingos mirties malonės prašymai, ištarti džiaugsmingo gyvenimo akimirką, gali tapti tiltu į Amžinybę ir neišvengiamos tragedijos akivaizdoje.
Taip, tai yra tiesa. Netgi labai dažnai mirtis yra daugiau negu gyvenimas. Jei mirtis suvokta ir jai tinkamai pasiruošta, tai ir vedamo myriop žmogaus kelias yra giesmių giesmė. Mes dažnai neapgalvotai ir paviršutiniškai mąstome, kad krikščionybės kankiniai buvo tik pirmus tris šimtus metų po Kristaus. Žmonės Dievo valia kviečiami liudyti Kristų savo gyvybės kaina iki pat šių dienų. Štai XX a. pradžioje praūžęs bedievybės viesulas Meksikoje nusinešė tūkstančius nekaltų aukų, kurios verčiau rinkosi mirtį, nei išsižadėti Kristaus. Prieš pat sušaudymą, 1927 m. vėlų rudenį, be jokio teismo tėvas jėzuitas Pro (36 m. amžiaus) išreiškė paskutinį prašymą – keletą akimirkų praleisti klūpant maldoje. Čia pat atsistojęs ir ištiesęs rankas, vienoje laikydamas kryžių, kitoje – rožinio maldos karoliukus, nukryžiuotojo Jėzaus pavyzdžiu prieš kareivių pulką sušuko: „Tegu Dievas būna Jums gailestingas! Aš jums atleidžiu iš visos širdies! Tegyvuoja Kristus Karalius!“
Todėl vienydamiesi su apaštalu Pauliumi drąsiai sutinkame Kristaus Prisikėlimo šventę tardami: „Pergalė prarijo mirtį! Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė?“ Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas. Bet, dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (1 Kor 15, 53–57).
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
