Mąstyti apie Didįjį penktadienį dera ne tik Didžiąją savaitę. „Didysis penktadienis suformuoja krikščionio egzistencijos dvasinę architektūrą. O Septyni paskutiniai žodžiai apibrėžia Didžiojo penktadienio tikrovę“ – knygoje „Mirtis penktadienio popietę“ rašo Richard John Neuhaus, kviesdamas permąstyti kiekvieną šių žodžių.
„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46; Mk 15, 34)
Elî, Elî, lemá sabachtáni? Šiais žodžiais Dievas šaukiasi Dievo.
Jo valanda atėjo, Jis išgėrė savo taurės drumzles, kurias privalėjo išgerti, ir Jo misija pasiekia kulminaciją apleistojo šauksme. Anaiptol nekontroliuodamas situacijos, visą kontrolę Jis atidavė Tėvui. Jis netgi nebevadina Jo Tėvu. Absoliučiai viskas, įskaitant suvokimą to, ką Jis yra padaręs, yra nebe Jo rankose. Viskas yra Dievo rankose. Jėzus nebeturi jokių pretenzijų. Skirtingose evangelijose šiuo klausimu nėra jokių prieštaravimų. Tiesa, apleistojo šauksmas minimas tik evangelijose pagal Morkų ir Matą, tačiau paskutiniai žodžiai evangelijose pagal Luką ir Joną puikiai atitinka Jėzaus atsidavimo radikalumą. Evangelijoje pagal Luką: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ Evangelijoje pagal Joną: „Atlikta!“ Skaitant visas Evangelijas drauge, tampa akivaizdu, kad apleistojo šauksmo paslaptis yra ta, jog Dievo apleidimas iš tiesų yra visiško savęs atidavimo Dievui išraiška. Jei savęs atidavimas nebūtų pasiekęs šio kraštutinumo, misija nebūtų iki galo atlikta.
Dievas yra šalia nepaisant tariamo Jo nebuvimo. Tariamai nesantis Dievas yra Izraelio Kūne ir to Kūno „išplėtime“ – Naujajame Izraelyje, kuris yra Bažnyčia. Dievas yra apleistajame, kad niekas – niekas daugiau, niekada ir niekur jokiomis aplinkybėmis – nebebūtų apleistas.
Ištrauka iš Richard John Neuhaus knygos Mirtis penktadienio popietę („Katalikų pasaulio leidiniai“)
Nuotrauka: Léon Bonnat. Jėzus ant kryžiaus (apie 1874 m.)
