Richard John Neuhaus
Ištrauka iš Richard John Neuhaus knygos Mirtis penktadienio popietę („Katalikų pasaulio leidiniai“)
Didysis penktadienis nėra eilinė metų diena. Tai diena, atkartojanti kiekvieną pasaulio ir mūsų gyvenimo dieną. Krikščionišku požiūriu visa tikrovė sukasi aplink atpirkimo slėpinį, susietą su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Kaip Išėjimas ženklina Izraelio išsilaisvinimą iš Egipto nelaisvės, taip atpirkimo slėpinys ženklina žmonijos perėjimą iš mirties į gyvenimą. Didžiojo penktadienio reikšmė pranoksta Didžiosios savaitės rėmus. Tai nėra tiesiog sielvartingas įvykis, tai būtina Velykų džiaugsmo preliudija, nors aš baiminuosi, kad daug krikščionių galvoja būtent pirmaip. Didžiojo penktadienio įvykiams apmąstyti tinkama kiekviena metų diena, nes Didysis penktadienis yra meilės drama, o meilė lydi ir palaiko kiekvieną mūsų gyvenimo dieną.
Jei tai, ką krikščionys skelbia apie Didįjį penktadienį, yra tiesa, tuomet galima sakyti, kad tai tiesa apie viską. Aš tai rašiau žmonėms, įsitikinusiems šia tiesa, taip pat tiems, kurie abejoja, tiesa tai ar ne, ir tiems, kurie negali suvokti, kodėl tokia didelė pasaulio dalis mano, kad Didysis penktadienis yra raktas, padedantis pažinti tai, ką Dantė vadino „meile, judinančia saulę ir visas kitas žvaigždes“.
Mes eisime keliu, kuriame kilometrų stulpeliai bus vadinamieji „Septyni paskutiniai Jėzaus žodžiai“ nuo kryžiaus. Daugeliui šiandieninių krikščionių paskutiniai Jėzaus žodžiai nuo kryžiaus nuskamba tik Didžiosios savaitės liturgijoje, kai Jėzaus kančios ir mirties tekstas skaitomas nuo pradžios iki pabaigos. Tačiau mąstyti apie Didįjį penktadienį dera ne tik Didžiąją savaitę. Didysis penktadienis, kaip ir ši knyga apie Didįjį penktadienį, skirtas kiekvienai bet kurių metų dienai. Galima tvirtai pasakyti, kad Didysis penktadienis suformuoja krikščionio egzistencijos dvasinę architektūrą. O Septyni paskutiniai žodžiai apibrėžia Didžiojo penktadienio tikrovę.
„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).
Pirmasis žodis nuo kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems.“ Atleidimas turi kainą. Kad ir kokia būtų atleidimo teorija, atleidimo esmė yra tai, kad jis kainuoja. Bet kokia atpirkimo traktuotė susijusi su keletu paprastų tiesų. Pirmiausia, kaip vaikai, mes žinome, kad atsitiko kai kas labai negero. Kai kas labai negero įvyko su mumis ir su pasauliu, kurio dalis mes esame. Pasaulis nėra ir mes nesame tai, ką suvokiame kaip idealą. Tai labiausiai neabejotina iš visų tiesų; ji neginčytina, savaime suprantamumo jėga ji užgula kiekvieną protą ir širdį, nepraradusius to jautrumo, kuris mus daro žmonėmis.
„Atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“ Bet dabar, kaip sūnus palaidūnas, mes esame „sugrįžę į protą“. Mūsų gyvenimai yra matuojami ne pagal kitų gyvenimus, ne pagal mūsų pačių idealus, ne pagal tai, ko, mūsų manymu, iš mūsų būtų galima pagrįstai tikėtis, nors kiekvienu iš šių aspektų mes pripažįstame pakankamai daug savo nesėkmių. Mūsų gyvenimai yra matuojami pagal tai, kuo mes esame sutverti ir pašaukti būti, ir matuojame ne mes, o Tas, kuris kuria ir pašaukia. Ir galiausiai – reikšmingas sprendimas šiuo klausimu yra ne mūsų. Reikšmingasis sprendimas yra Dievo, kuris vienintelis sprendžia teisingai. Ant kryžiaus mes matome Jo verdiktą dėl mūsų nuodėmės rimtumo.
