Ištekėjus tapti mama įprasta. Jaučiu aplinkinių katalikų didelį palaikymą, dėl savo pasirinkimo kurti šeimą ir auginti vaikus iškart po studijų, karjerą paliekant Dievo valioje. Taigi, tuoj bus metai, kai esu 25-erių mama. Abu su vyru priklausome Šventosios šeimos pasauliečių bendruomenei, tad dažnas poreikis atsiversti ir sekti Kristumi mums buvo įprastas dar prieš susilaukiant pirmagimio. Tam į pagalbą pasitelkdavome bendruomenės organizuojamus renginius, tokius kaip atsivertimo dienos, rekolekcijos, šv. Velykų tridienis, Sekminės ir kt.
Tačiau į gyvenimą pasibeldus naujai gyvybei viskas pasikeičia, kitos mamos man turbūt pritars. O tikinčiosios veikiausiai dar ir pridurs, kad porai metų apie rekolekcijas teks pamiršti... Kur ten rekolekcijas, sekmadieninės šv. Mišios mamai tampa tikru iššūkiu! Nueiti ar nuvažiuoti, žinoma, visur galima, ir su mažiuku visi pasitinka plačiomis šypsenomis. Bet išbūti – čia jau kitas reikalas. O jeigu mamos tikslas ne tik išbūti rekolekcijas ar šv. Mišias, bet dar ir atsiversti, tarp savo motiniškų rūpesčių susitikti Dievą misija išties gali tapti neįmanoma.
Pirmieji mano, kaip mamos, metai tikrai pareikalavo daug jėgų ne tik „matuojantis“ motinystės vaidmenį, bet ir ieškant savęs Bažnyčioje. Ne kartą girdėti Jėzaus žodžiai: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“ iškilo su dideliu kartėliu, kai bažnyčios durys uolios katalikės užtrenkiamos panosėj, man tebestovint prieangyje su niurzgančiu kūdikiu ant rankų. Čia man kyla klausimas: kaip yra teisinga? Aš suprantu, jog žmonės, atėję susikaupti tyliai maldai, neprivalo klausytis vaikų niurzgėjimo ar verksmo. Ir pačiai be galo norisi išlaikyti didžiausią pagarbą artimui netrukdant jo susitikimui su Viešpačiu. Tačiau visai mažučio, kai pirmą kartą esi mama, neišeina palikti namuose, o dar juk taip gera švęsti sakramentus visai šeimai esant kartu!
Kalbantis su kitomis katalikėmis mamomis ima aiškėti toks, kartais nebylus, o kartais visai nedrąsus, troškimas būti Bažnyčioje visavertėmis jos narėmis ir nejausti kaltės. Ateiti su visais vaikais, leisti jiems būti vaikais ir nebijoti nepatenkintų žvilgsnių, kandžių replikų. Nesijausti nepageidaujamiems. Galų gale dalyvauti rekolekcijose ir susitikti Jėzų, kuris kviečia mažuosius prie savęs. Taip kilo mintis organizuoti Gavėnios rekolekcijas mamoms su kūdikiais, kur mažieji laukiami lygiai taip pat, kaip ir jų tėveliai. Renginys įvyko š. m. kovo 20 d. Šventosios šeimos namuose, Marijampolėje. Diena prasidėjo malda koplyčioje, kurios metu kūdikiai galėjo žįsti, sėdėti mamoms ant kelių arba žaisti gretimame kambaryje su auklėmis.
Pirmoje dienos pusėje klausėmės sesers Faustos Palaimaitės SF katechezės ir visi kartu gilinomės į kūdikėlio Jėzaus paaukojimo šventykloje slėpinį, dalinomės patirtimi, kaip sekasi susitikti Dievą kasdienybėje, auginant mažuosius. Vėliau buvo susikaupimo laikas, kurio metu galėjome žvelgti į savo gyvenimus ir tartis su Jėzumi, kaip Jam visa tai patinka. Po sočių pietų, sumigdę vaikučius, vėl rinkomės koplyčioje garbinti Švenčiausiojo Sakramento. Mažiesiems pailsėjus, jie smalsiai apžiūrinėjo monstranciją, spalvotas žvakutes, o mamos, tuo metu sekdamos Mergelės Marijos pavyzdžiu, nešė savo kūdikius prie altoriaus pavesdamos juos Viešpačiui.
Kun. Petras Algirdas Kanapka, išklausęs mamyčių ir tėvelių išpažinčių, vienuolyno koplyčioje aukojo šv. Mišias, apsuptas šeimų su mažais vaikais. Nors mažiesiems tokia neįprasta ceremonija vis dar didelis iššūkis, nuo jų tėvelių veidų nedingo šypsena. O juk ir mes kiekvienas prieš Viešpaties didybę esame ne ką didesni ir supratingesni už tuos mūsų kūdikius, krykštaujančius, pykstančius, verkiančius ar zujančius po koplyčią pakylėjimo akimirką... „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė“ (Lk 18, 16).
Po šv. Mišių kunigas pasakė, kad Dievui tai patinka. Patiko ir mamoms:
-
Šv. Mišios, tokios šeimyniškos, kai vaikų kalbėjimas, verksmas, gugavimas, nepaliaujantis judėjimas įsitraukia į bendrą maldą ir ją papildo, kai nereikia dėl to jaustis kaltai. (Milda)
-
Buvo gera matyti kitas mamas ir šeimas su vaikais, ypač tokio amžiaus kaip manasis. Tai pildė mano širdį meile ir pasitikėjimu. Tai priimu kaip Dievo dovaną. (Rasa)
-
Labai gera, kad buvo toks pirmadienis-rekolekcijos mamoms su mažutėliais. Dar tokio pirmadienio nesu gyvenime turėjusi – tokio gero! (Kazimiera)
Galiausiai noriu paklausti: o kas gi ta Kristaus mylima Bažnyčia, jeigu ne mes patys? Daugybę kartų per dieną pagaunu save kritikuojant, reiškiant nepasitenkinimą vienu ar kitu dalyku. Matyt, jau taip sutverta, kad žmogus pirmiausia linkęs pastebėti tai, kas bloga. O mes, mamos, jeigu tai dar ir liečia mūsų vaikus, reaguojame itin jautriai. Tad, norime to ar ne, bendrame Bažnyčios kūne esame nemažai dėmesio reikalaujanti dalis, todėl privalome padėti ir pasirūpinti vienos kitomis. Juk kas kitas gali geriau už mus pačias suprasti, ko reikia mums ir mūsų mažiesiems, kad atėjusios į bažnyčią jaustumėmės laukiamos ir priimtos?
Nebijokime dažniau savęs paklausti: „O ką konkrečiai aš padariau, kad Bažnyčioje būtų vietos mažutėliams?“ Ir darykime, žinoma.
Viktorija Kuodė
