Trečiojo gavėnios sekmadienio Evangelija mums primena šventyklos orumo klausimą. Kai Jėzus, pagautas švento pykčio, varto pinigų keitėjų, karvelių pardavėjų stalus; susisukęs iš virvučių rimbą, veja iš šventyklos avis ir jaučius – visa tai nedviprasmiškai primena, kaip reikia saugoti mūsų šventoves nuo bet kokio prekybos jauko. Šventovė yra ne tik pastatas. Kas svarbiausia, Šventovė yra ir kiekvieno mūsų gyvenimas bei darbai.
Vėliau apaštalas Paulius savo laiške korintiečiams taip pat gražiai ir prasmingai užsimena: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“ (1 Kor 6, 19).
Gavėnia kviečia atsigręžti į savo dvasios šventoves, kurios kartais glūdi plieniniame, o kartais ir gležname žmogaus kūne. Kiek žmonijos istorijoje esama pavyzdžių, kai neišvaizdus ir silpnas žmogus daro didžius ir šventus darbus? Arba visko šiame pasaulyje pertekęs, tačiau paguodą suranda tik kito kančios suraminime ir žaizdų tvarstyme?
Štai šv. Kazimieras, Lietuvos Globėjas, būdamas turtingas, kilmingas ir įtakingas, verčiau rinkosi tarp Vilniaus nakties bedalių maldos ir išmaldos kelią, tarytum sušukęs: „Geriau mirti, negu nusidėti!“ Kiek šiandien Lietuvos jaunų žmonių turėtų bent panašų dvasinį užsispyrimą?!
Gavėnios dvasinis susitelkimas kviečia kiekvieną iš mūsų naujai atsigręžti į Jėzų. Kiekvienas turi paklausti, ypač jei jis kunigas, ar jo dvasiniai patarnavimai netampa lengvu verslu, taip smerkiamu Jėzaus šio sekmadienio Evangelijoje?
O gal aš esu taip pat vienas iš šventyklos prekeivių, kai sau tariu: „Aš juk kunigui sumokėjau. Dabar tegu meldžiasi jis.“
Gal visi mūsų proto ir sielos santykiai su Jėzumi yra paremti tik Dievo baime, kurioje nėra nė lašo Dievo atperkančios meilės?
Ir pabaigai apie žmonių pažinimą.
„Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo“ (Jn 2, 23–24). Taip, Jėzaus nepasitikėjimas minia buvo žinant slapčiausias žmogaus piktas mintis ir jo nedorus troškimus. „Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje“ (Jn 2, 25). Mes, dažnai nepažindami net savęs pačių, pamokančiai ir gąsdinančiai mėgstame kartoti jaunam žmogui: „Tik nepasitikėk nė kuo!“ Ar ne laikas šiame gavėnios laikotarpyje pabandyti viską iš naujo – suteikti antrą galimybę tam, kuris dar vakar klydo ir mus skaudžiai nuvylė?
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
