Antrasis gavėnios sekmadienis mums primena nuošaliai ant aukšto kalno artimiausių mokinių akivaizdoje šlovingą Kristaus Atsimainymą ir iš debesies nuskambėjusius žodžius: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7).
Šito pripažinimo ir šlovės kaina – Jėzaus laukianti kančia, mirtis bei Prisikėlimas. Tikra tiesa, kad Jėzaus Atsimainymo dieviška žinia, apvilkta spindinčia šviesa, buvo reikalinga ir mokiniams, kad sustiprėtų ir išmėginimo valandą visa tai atmintų. Ne mažiau reikšminga ši žinia ir mums. Ji primena: Jėzus – Dievo Tėvo mylimasis Sūnus. Biologai vartoja graikišką žodį „metamorfozė“, kuris pažymi vikšro virtimą gražiausiuoju drugeliu. Žmogui dažnai tenka pajusti vikšro dalią, kai mus užvaldo abejonės, nusivylimai, aplanko netikėjimas ir neviltis. Kaip praskaidrinti savo kasdienybę, iš dvasinės tamsos į šviesą atsimainyti, kaip įkritus į vikšro šarvą nedelsiant iš jo išsivaduoti?
Turime ir privalome gyventi kalnų dvasiniu artumu. Ne tik kad iš kalnų aukštumo geriau matyti, kas ten darosi apačioje, bet, kas svarbiau, nuolat jausti artumą su, anot apaštalo Pauliaus: „...tėvyne, kuri yra danguje...“ (Fil 3, 20).
Dangaus ženklai tikinčiam žmogui šioje gyvenimo kelionėje yra šv. Mišių auka, sakramentai. Ir ne tik. Mes kartu su apaštalais Petru, Jokūbu ir Jonu pakylėjame savo dvasią, kai randame laiko gavėnios maldai, pokalbiui su Dievu. Viena diena savaitės pasninko yra būtina sąlyga dvasinių ir fizinių jėgų atstatymui.
Taigi, kokie tie gavėnios meto vaisiai tikinčiame žmoguje?
Kai kerštą keičia susitaikymas, priešai tampa draugais, kai duodame išmaldą arba aukojame be jokio naudos siekimo. Tai ir yra esminiai atsimainymo ir sugrįžimo pas Dievą žmoguje ženklai.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
