Juozapa Živilė MIELIAUSKAITĖ SF
Kai vasarą su jaunimu važiavome į Pasaulio jaunimo dienas Lenkijoje, pasiūliau įsivardinti vieną Jėzaus bruožą, kuris jiems yra svarbiausias – ir kelionės metu stebėti, kaip Dievas veikia gyvenime, kur tas bruožas tampa atpažįstamas. Labai naujų ir netikėtų įžvalgų tada jaunimas padarė, ypač apie Dievo gailestingumą – kaip jis pasireiškia. Aš tada įvardijau, kad man ryškiausias Jėzaus bruožas yra aistra, Jo visas buvimas persmelktas visa apimančios aistros – Jis viską daro nepaprastai aistringai, net ir mirti eina su didžiule aistra. Norėčiau šito labiau išmokti. Ir norėčiau šito daugiau matyti gyvenime – aistros, aistros gyventi, patirti, jausti, kurti – ne priimti gyvenimą kaip paruoštą pusfabrikatį, kur daugiau mažiau viskas aišku, o kaip dovaną, kuri išsiskleidžia dėl kokybiško naudojimosi ja.
Tada aišku, kodėl taip sunku tikėti, kad Dievas gyvas – nes aplinkui gyvenime tiek maža gyvybės.
Daug dalykų darome iš įpratimo – nes visi taip daro, nes taip turi būti, nes taip saugu. Dažnai „įsipatoginam“ – labai jau lengvai prisitaikom prie esamų aplinkybių, kad tik nereikėtų nieko keisti, kad nereikėtų būti „nepatogiai“. Kartais paaugliai sako – jei toliau taip „aktyviai“ ir „kūrybingai“ gyvensiu, 40-ies dar sėdėsiu pas mamą ant sofos ir valgysiu kotletą – kojinių nemegsiu, nes net to nebūsiu išmokus... Bijo tokio „patogaus“, aiškaus, suplanuoto gyvenimo be netikėtumų – bet žino, kad labai realu jį pasirinkti, nes gyvenimo ir tikrų iššūkių baimė dažnai pasirodo didesnė už aistrą gyventi. Kartais žaviai ironizuoja situaciją – sako, jis mėgsta riziką – kartais išrašo į paraštę... Liūdina, kai jaunimas ima priešintis tam primetamam patogumui per negatyvią prizmę – laužo geras taisykles, taisykles, kurios padeda mums gyventi kokybišką gyvenimą. Nes trokšta tikro gyvenimo, trokšta laisvės (su atsakomybe), kad galėtų priimti tikrus sprendimus, kad galėtų dovanoti savo gyvenimą kitiems, kad dovanotų save ten, kur iš tikro reikia, kur problemos ne įsivaizduojamos, o realios.
Ir norėčiau šito daugiau matyti gyvenime – aistros, aistros gyventi, patirti, jausti, kurti – ne priimti gyvenimą kaip paruoštą pusfabrikatį, kur daugiau mažiau viskas aišku, o kaip dovaną, kuri išsiskleidžia dėl kokybiško naudojimosi ja.
Paaugliams labai reikia drąsos kautis su savo tėvais – kad turėtų teisę gyventi savo gyvenimus (daryti savo pasirinkimus ir klaidas), o ne įgyvendinti tėvų svajones. O su kuo kaunamės visi kiti? Kodėl taip sunku pasipriešinti tam, ką vadiname visuomenės spaudimu, nuostatoms, kurias patys priimam ir įkūnijam savo gyvenimuose – koks turiu būti, kaip turiu atrodyti, kiek turiu uždirbti, kiek vaikų turėti „normalu“, iki kokio lygio tikėti „sveika“ ir t. t.? Kaip drįstam už patogumą ir apgaulingą ramybę, už pritapimą ir netikrą palaikymą parduoti tai, ką esam gavę iš Kūrėjo – aistrą gyventi?.. Aistrą jausti plėšiantį džiaugsmą ir gniuždantį sielvartą, aistrą reaguoti į situacijas ir jas pakeisti – daryti geriau negu radom? Tada aišku, kodėl taip sunku tikėti, kad Dievas gyvas – nes aplinkui gyvenime tiek maža gyvybės.
Kai tenka su paaugliais nueiti į didelį skausmą, kalbėtis apie jų patiriamą beprasmybę, kalbėtis apie savęs žalojimą arba mintis apie savižudybę – pribloškia iki begalybės faktas, kad žmogus gyventi bijo labiau negu mirti. Bijo gyvenimo – pasirinkimų, klaidų, iššūkių. Nemato visumos – gyvenimo džiaugsmas, galimybės yra užgožiami, susiaurėja iki fakto turiu atitikti lūkesčius. Nuo kraštutinių sprendimų dažnai sulaiko taisyklės – tada jų reikia labai daug – automatiškai gyvenu kaip reikia ir nemąstau – neturiu kito pasirinkimo. Kai paauglys įeina į tikrą provokaciją, kai jis pagaliau išgirsta klausimą Ko Tu nori? – ne Tavo tėvai, mokytojai, draugai, visuomenė – Ko nori Tu, kam turi aistrą, ko trokšti, ką nori dovanoti pasauliui ir ką nori gauti iš jo? – atsiveria neįtikėtini vidiniai žmogaus klodai, persmelkti džiaugsmo, tiesos, laisvės, nesavanaudiško tarnavimo kitiems.
Kaip drįstam už patogumą ir apgaulingą ramybę, už pritapimą ir netikrą palaikymą parduoti tai, ką esam gavę iš Kūrėjo – aistrą gyventi?..
Kartais žiūrint į suvaržytą, prislopintą aistrą gyventi kyla minčių, kad nematom tikrovės. Alkstam jos, trokštam – bet dažnai neatpažįstam. Kad, trokšdami numalšinti beribį savo alkį, skabom varpas iš svetimo lauko – lyg nežinotume, kad su savimi turime Gyvenimo Duoną, kad turime patį Gyvenimą. Ir kad Jis su mumis pasidalijo savo gyvenimo aistra. Ir turim visas galimybes gyventi maksimaliai kokybiškai. Ir būti iš tikro laimingi.
