Vasario 14-ąją bažnyčia mini šventuosius Kirilą ir Metodijų. Nors populiariojoje kultūroje ši diena ir toliau siejama su šventojo Valentino vardu, oficialiajame Katalikų bažnyčios kalendoriuje šio šventojo minėjimo dienos nebeliko.
Šventojo Valentino ir daugelio kitų šventųjų minėjimų bažnytiniame kalendoriuje atsisakyta po Antrojo Vatikano susirinkimo. Tie šventieji ir jų gyvenimai laikui bėgant apaugo legendomis taip, kad tapo nebeįmanoma istorinės tiesos atskirti nuo fikcijos. Kitaip sakant, trūko jų istoriškumo įrodymų.
Atsisakydama minėti dalį šventųjų Bažnyčia siekė istorinio tikslumo, tačiau kartu tikintieji neteko galimybės garbinti dalies savo labiausiai pamiltų ir romantinėmis istorijomis apipintų šventųjų.
Šventieji Kirilas ir Metodijus geriausiai žinomi dėl savo apaštalavimo darbų slavų kraštuose. Jie misionieriavo Europos regione, kuriame susiduria Rytų ir Vakarų kultūros. Kirilo ir Metodijaus apaštalinė misija yra Vakarų ir Rytų Bažnyčių bendradarbiavimo liudijimas ir rodo, kad lotyniškoji bei ortodoksiškoji krikščionijos dalys gebėjo reikalui esant vieningai siekti bendrų tikslų.
Šie šventieji žinomi ne tik kaip evangelizacinio uolumo pavyzdžiai, bet ir kaip slaviškosios kalbos, vadinamosios Kirilicos, kūrėjai.
Kultūra ir kalba tarpusavyje neatsiejamai susijusios, o Bažnyčia kuria ir stato jas abi. Misijomis siekiama civilizuoti, atverti gausius meno, literatūros, mokslo ir teologijos lobynus.
Ir nors modernybės kultūra šių nuopelnų nelinkusi priskirti jokiai religijai, o ypač – krikščionybei, šventųjų Kirilo ir Metodijaus palikimas aiškiai rodo, kad tikėjimas žmogiškajam klestėjimui jokiu būdu netrukdo.
Žinome, kad Šventasis Valentinas iš tikrųjų buvo Romoje gyvenęs ir dirbęs kunigas, nužudytas po to, kai atsisakė išsižadėti savo tikėjimo Viešpačiu Jėzumi. Manoma, kad jis mirė apytikriai 270-aisiais, Romos imperiją valdant Klaudijui Gotui.
Pasak legendos, Šventasis Valentinas iš pradžių sulaikytas dėl to, kad krikščionių porą tuokė nepaisydamas valdžios draudimų. Manoma, kad būtent dėl šios istorijos šventasis iki šiol siejamas su romantika ir meile – ir laikomas įsimylėjėlių globėju.
Visgi labai tikėtina, kad pamaldumas šventajam ilgainiui sumišo su romėnų šventės, vadintos Lupercalia, papročiais. Šio karnavalo metu jauni vyrai miesto gatvėmis klaidžiodavo nuogi, kalbindami sutiktas jaunas merginas, tądien nusprendusias nepasilikti namuose.
Mūsų dienų žmogui mažų mažiausiai keistai ir netgi neteisėtai skambantis paprotys iš tiesų buvo savotiškas vaisingumo ritualas, kurio išraiškos formos ilgainiui buvo sukrikščionintos.
Nesunku suprasti kodėl – juk dauguma mūsų mieliau renkasi širdutės formos šokoladinius saldainius, gėles ir atvirukus, nei gatvėmis bėgiojančių nuogų vyrų ritualus.
Lupercalia romėnai švęsdavo apytikriai vasario 13-15 dienomis.
Šventojo Valentino, kankinio, mirtimi paliudyta meilė yra visai kas kita nei populiariąja kultūra išpažįstama romantinio potraukio vizija.
Kankinio meilė yra Dievo meilė Kristuje Jėzuje. Tai nėra paprasčiausias potraukis, o pasiryžimas reikalui esant gyvybę atiduoti už tą, kurį myli. Kristaus meilė yra būtent tokia ir šventasis Valentinas ją priėmė. Ir ne tik priėmė, bet pasirinkęs geriau mirti, nei išduoti Kristų, jis pats tokią dievišką meilę mums paliudijo.
Tai liudijimas, kurį verta prisiminti ir minėti – ir nebūtinai tik vasario 14-ąją.
