Vasario 9-ąją popiežius Pranciškus priėmė istorinio italų jėzuitų žurnalo „Civiltà Cattolica“ kolektyvą. Šios audiencijos pretekstu tapo 4000 žurnalo numeris, išleistas per 167 metus. Šis žurnalas pateikia gilias ir išsamias analizes apie įvairias bažnytines realijas ir apie popiežių mokymą. Nuo šių metų žurnalas plečia savo auditoriją ir bus leidžiamas taip pat ispanų, anglų, prancūzų bei korėjiečių kalbomis.
Lygindamas žurnalo istoriją per daugiau nei pusantro šimto metų su plaukiojimu „atviroje jūroje“, popiežius linkėjo: „štai, likite atviroje jūroje! Katalikas neturi baimintis atviros jūros, ieškoti prieglobsčio saugiuose uostuose. Ypač jūs, jėzuitai, venkite įsitverti į tikrumus ir garantijas. Viešpats mus kviečia išeiti į misijas, išplaukti į jūrą, o ne į pensiją saugoti garantijų. Išplaukiant susiduriama su audromis ir gali pasitaikyti priešingas vėjas. Bet šventoji kelionė visada yra Jėzaus draugijoje, kuris taria saviesiems – drąsos, čia aš, nebijokite“.
Kita vertus, toji „valtis“, kuria „Civiltà Cattolica“ jėzuitai plaukia į jūra, yra Petro ir jo įpėdinių valtis. „Šis jūsų ryšys su popiežiumi visada buvo esminis jūsų žurnalo bruožas. Jūs esate Petro valtyje. Kartais istorijoje ji, šiandien ir vakar, gali būti blaškoma bangų ir tuo nereikia stebėtis. Ir net irkluotojai gali pradėti irkluoti priešinga kryptimi, kaip tai visada pasitaikydavo. O jūs iš „Civiltà Cattolica“ būkite patyrę ir tvirti irkluotojai: irkluokite! Irkluokite, būkite stiprūs, net ir prieš vėją. Irkluokime tarnaudami Bažnyčiai“, - sakė Pranciškus, remdamasis savo pirmtakų žodžiais.
4000 žurnalo numerių nėra vien popieriaus sankaupa. Jų viduje yra gyvenimas, sudarytas iš apmąstymų, aistros, atlaikytų kovų ir sutiktų prieštaravimų. Ir ypač darbo. Todėl, pasak Pranciškaus, jam patinka senovinis „Civiltà Cattolica“ autorių savęs apibūdinimas: „darbininkai“. Ne „intelektualai“, bet „darbininkai“ – nuolankūs, kuklūs, bet darbštūs.
„Aš dirbu vienu būdu, jūs dirbate kitu. Bet esame kartu, greta. Savo darbe aš jus matau, jus seku ir lydžiu su simpatija. Jūsų žurnalas dažnai ant mano darbo stalo. Ir žinau, kad ir jūs savo darbe manęs niekada neišleidžiate iš akių. Ištikimai palydėjote svarbiausius mano pontifikato žingsnius“, - sakė savo konfratrams Pranciškus. Jis linkėjo, kad jų darbas nebūtų vien „idėjų skleidimas“, bet atvirumas pasauliui - „tiltas“ ir „pasienis“ tuo pat metu, sakė Pranciškus, panaudodamas dvi savo mėgstamas metaforas.
Savo klausytojams jis patikėjo trejopos nuostatos puoselėjimą ir paskyrė tris globėjus iš jėzuitų tarpo.
Pirmasis žodis yra „neramybė“. Jums užduodu klausimą: ar jūsų širdis išsaugojo ieškojimo neramybę? Tik neramybė suteikia taiką jėzuito širdžiai. Be neramybės esame sterilūs. Jei norite apgyvendinti tiltus ir pasienius, turite turėti neramius širdį ir protą, - sakė Pranciškus, pridurdamas, jog nereikia painioti ar priešinti doktrinos patikimumo ir ieškojimo. Tebūnie priešingai: tikėjimo tikrumas teskatina ieškojimą. Tad vienas iš globėjų yra šv. Petras Favras, didelių aistrų, visad neramus, niekada visiškai patenkintas žmogus, ekumenizmo pionierius. Būtent sunkiose situacijose, pasak Favro, išnyra tikroji veikimo dvasia. Autentiškame tikėjime visada yra gilus troškimas pakeisti pasaulį. Štai klausimas mums patiems: ar turime didžių vizijų ir siekių? Esame narsūs? Ar vidutiniški, pasitenkinantys kabinetiniais apmąstymais?
Tegu jėzuitų žurnalas, anot popiežiaus, įžvelgia šio pasaulio žaizdas ir nustato terapijas, perpranta blogį ir užpila gydantį aliejų ant atvirų žaizdų. Favras vaikščiojo pėsčiomis ir mirė jaunas, iš nuovargio, surytas savo troškimų dėl Dievo garbės. Taip žurnalo autoriai turi keliauti savo protu, vėliau, per kompiuterio klaviatūrą išdėstydami apmąstymus, naudingus Dievo karalystės ir geresnio pasaulio kūrimui.
Kitas žodis yra „neužbaigtumas“. Dievas yra „vis didesnis Dievas“, visada mus nustebinantis. Todėl ir žurnalo jėzuitai, pasak popiežiaus, turi būti „neužbaigto mąstymo“ rašytojai bei žurnalistai: atviro, ne uždaro ar kieto.
Tegu jūsų tikėjimas atveria jūsų protą. Leiskitės būti vedami Evangelijos pranašiškos dvasios, kad jūsų žvilgsnis būtų originalus, gyvybiškas, dinamiškas. Ypač dabartiniame pasaulyje, sudėtingame ir pilname iššūkių, kuriame, rodos, triumfuoja „skendimo kultūra“, maitinama profaniško mesianizmo, reliatyvistinės vidutinybės, įtarumo ir kietumo; ir „stalčiaus kultūra“, kurioje visi dalykai, kai neveikia kaip norisi ar laikomi nebereikalingais, išmetami, - sakė Pranciškus, siūlydamas gerai įsižiūrėti ir perprasti dominuojančius kultūrinius įsitikinimus bei kriterijus, per kuriuos asmenys nusprendžia kas bloga ir kas gera, kas trokština ir kas ne. Tik atviras protas galės suprasti didžiąsias problemas, pasaulio kryptį ir siūlyti sprendimus.
Šiuo požiūriu jėzuitams pavyzdys ir globėjas yra Dievo tarnas t. Matteo Ricci, Kinijoje sukūręs pasaulio žemėlapį su visomis žinomomis teritorijomis. Taip kinai galėjo nauju būdu pamatyti tolimas žemes, taip pat ir Europą, kurioje gyveno popiežius. Iš kitos pusės, pasaulio žemėlapis pačius kinus pristatė kitoms civilizacijoms. Panašiai „Civiltà Cattolica“ rašytojai turi kurti savo pasaulio žemėlapį, parodyti ir aprašyti naujausius atradimus, paaiškinti kokia yra katalikiškos „civilizacijos“ reikšmė; parodyti patiems katalikams, kad Dievas darbuojasi ir už Bažnyčios ribų, kiekvienoje tikroje „civilizacijoje“, savo Dvasios kvėpimu.
Trečiasis žodis yra „vaizduotė“. Dabar Bažnyčioje ir pasaulyje yra įsigilinimo, atpažinimo laikas. Tai visada vyksta Viešpaties artume, žvelgiant į ženklus, įsiklausant į žmones. Dviprasmybes reikia peržengti į jas įsikūnijant panašiai, kaip Viešpats žmogiškame kūne. Sustingęs mąstymas nėra dieviškas, nes Jėzus priėmė mūsų kūną, kuris sustingsta tik mirties akimirką.
Todėl man labai, - pažymėjo Pranciškus, - patinka poezija ir kai tik galiu, ją skaitau. Poezija yra kupina metaforų. Metaforų supratimas padeda išlikti protui lanksčiu, intuityviu, vikriu, aštriu. Turintis vaizduotę nesustingsta, moka pajuokauti, naudojasi gailestingumo švelnumu ir vidine laisve.
Tad trečiuoju globėju popiežius pasiūlė brolį jėzuitą Andrea Pozzo, didžiulę vaizduotę turėjusį tapytoją. „išlaikykite savo žurnale vietą menui, literatūrai, kinui, teatrui ir muzikai, kaip tai darote nuo 1850 metų“, - linkėjo popiežius, dar kartą pabrėždamas, kad gyvenimas nėra iš juodos ir baltos spalvos sudarytas paveikslas. Tai spalvotas paveikslas ir genialumas, kurį Bažnyčios mintis turi parodyti, norėdama giliau išreikšti savo mokymą, yra atspalvių suvokimas. (Vatikano radijas)
