Mieli Broliai Seserys Telšių vyskupijos teritorijoje gyvenantys Dievo ir Popiežiaus mylimi žmonės: žemaičiai ir iš kitų regionų atsikėlę Lietuvos žmonės.
Jau nuo sekmadienio mes Lietuvos vyskupai esame parvykę iš taip vadinamo amžinojo miesto Romos, kur nuo pirmojo amžiaus vidurio buvo krikščionių Bažnyčios centras. Tuomet čia apsistojo Apaštalas Petras, Kristaus paskirtas apaštalų būrio vyriausiuoju vadovu. Čia jis skelbė evangeliją tuometiniam pasauliui, žymiausios ir didžiausios imperijos Sostinės gyventojams. Čia jis buvo suimtas ir ant Vatikano kalvos nužudytas jo paties prašymu prikalant prie kryžiaus žemyn galva. Cia Romoje skelbė Evangeliją didysis tautų Apaštalas Sv. Paulius ir daugybė pirmų amžių krikščionių kankinių... Čia pirmųjų kankinių išlietu krauju permirkusi žemė.
Cia kas penki metai iš įvairių pasaulio šalių vyskupai yra Bažnyčios įstatymų įpareigoti atvykti pasimelsti prie tų krikščionių kankinių ir apaštalų kapų, ir už prabėgusius pastaruosius penkerius metus savo apaštalinių, evangelizacinių, sielovadinių darbų ataskaitą pateikti Popiežiui.
Iš anksto, 3 mėn. prieš atvykimą į Romą gauname iš Sv. Tėvo klausimyną į kurio klausimus turime atsakyti raštu. Tie atsakymai Romą turi pasiekti ne vėliau nei likus mėnesiui prieš „Ad limina" vizitą. Popiežius, kartu su savo bendradarbiais išnagrinėja tuos mūsų atsakymus, kad mums atvykus, pokalbis būtų konkretus tiek Popiežiui, tiek mums rūpimais klausimais.
Ankstesni popiežiai su vyskupais susitikdavo vizito pradžioje, pasakydavo oficialią tuos klausimus liečiančią kalbą (jos tekstą įteikdavo raštu), po to kiekvienas vyskupas galėdavo užduoti klausimus Popiežiui asmeninio pokalbio metu. Šį kartą Popiežius Pranciškus neskaitė iš anksto paruoštos kalbos teksto (jis buvo mums įteiktas parsivežimui namo), o Popiežius iš karto pakvietė visus Lietuvos vyskupus atviram, laisvam pokalbiui, kad ne tik jis vienas klausimus tarsi futbolo kamuolį siųstų tai į vieno, tai į kito vyskupo vartus, bet laisvai kalbėdamiesi diskutuodami kalbėjomės apie mums rupimas problemas, kurias mes buvome aprašę savo laiškuose-ataskaitose.
Pradžioje Popiežius trumpai priminė Bažnyčios situaciją šiandieniniame pasaulyje ir visų jaučiamas grėsmes krikščioniškam tikėjimui bei gyvensenos būdui. Tačiau ragino neišsigąsti sekuliaraus pasaulio iššūkių, būti drąsiems ir gyvenime ir šiame pokalbyje.
Po to kiekvienas galėjome išsakyti savus rūpesčius, jų sprendimų galimus variantus, paprašyti popiežiaus rekomendacijų, kaip elgtis. Jo atsakymai rėmėsi jo kaip Buenos Airės arkivyskupo patirtimi. Jis sakė, kad jo patirtis gal bus naudinga ir mums, sprendžiant savas problemas.
Tai sukūrė malonią, nuoširdžią ir laisvą atmosferą klausimų kėlimui, Popiežiui atsakant nesivaržant toliau diskutuoti tais mums rūpimais klausimais.
Aš norėjau išgirsti Popiežiaus nuomonę apie keblią sekmadienio šventimo problemą. Kunigų mažėja. Ir pas mus vienam kunigui tenka aptarnauti po 3 parapijas. Nuo ryto pradėjus viena po kitos tų trijų parapijų „aptarnavimo maratoną", atvykus į kiekvieną šių parapijų, pirmiausia išklausyti išpažinčių, po to Šv. Mišios su pamokslu, po to priimti interesantus, užsirašyti užsakomas Šv. Mišias, susitarti dėl kitų patarnavimų ir t.t., ir tą patį pakartoti 10-20 km. nutolusioje kitoje, o po to dar kitoje ir dar kitoje parapijoje... Reikia skubėti, kad nepavėluotų... į visas treis laiku atvykti... o kaip tada su vaikų ir jaunimo ruošimu sakramentams, pabendravimu su įvairiais parapijoje veikiančių organizacijų nariais... Sekmadienį kunigas pirmiausia turi pareigą laikomomis Šv. Mišioms dvasiškai sustiprinti tikinčiuosius... O kaip tada įkrikščioninimo darbi... Katechezės kursai... Pokalbiai, diskusijos... Vienas kunigas juk nepersiplėš. Sekmadieniais ir šeštadieniais kunigui nelieka laiko (šeštadieniais visose trijose parapijose 3 galimos Mišios ir maldos už mirusius, jas užprašiusiųjų intencijomis, išpažinčių klausymas, krikštai, santuokos ir t.t.). Šiokiadieniais tikinčiųjų laukia darbas įmonėse, įstaigose, gamyklose... (po darbo dar kelionė iš darbovietės į namus, apsipirkimai ir t.t.) Kas galėtų savaitgaliais pavaduoti kunigą evangelizaciniame ir krikščioniško dvasinio vadovavimo ir formavimo darbe.
Dalinausi su Popiežiumi, ar jis pritartų ir kokia forma tai galėtų atlikti katechetai, katechetės, kurių atgautos laisvės ir nepriklausomybės metais turime gerai paruoštų aukštųjų mokyklų katechetikos katedrose. Dalis jų dėl sumažėjusio gimstamumo, dėl sumažėjusio vaikų skaičiaus neteko darbo dėl uždarytų mokyklų... Ieško kitokio darbo kitur, o galėtų darbuotis parapijose katechetėmis, drauge su sutuoktiniu parapijos šeimos centre, galėtų organizuoti evangelizacinius sekmadienio renginius parapijose. Jose reikia ne tik parapijinių šarvojimo namų, bet ir apšildomų patalpų jaunavedžių ruošimo šeimai, bei šeimos renginiams, vaikų ir jaunimo katechezei ir t.t. Reikia tik vadovų ir šildomų patalpų... Katechetės, buvusios tikybos mokytojos (iš dabar jau uždarytųjų mokyklų) galėtų būti kvalifikuotomis tokio darbo vadovėmis... Turime parapijinėse bendruomenėse kažką suorganizuoti, kad jos, likusios bedarbėmis, galėtų šį tą prisidurti prie iš valstybės gaunamų bedarbio pašalpų... Tai reikia padrąsinimo visuotiniu mastu tokiam jų įdarbinimui visose mūsų krašto kaimų parapijose... Popiežius pritarė šiai iniciatyvai, tik priminė, kad tai neturėtų būti kaip moterų kunigystės skatinimas. Moterys ir be kunigystės turi tokio pobūdžio veiklų bažnytinėje bendruomenėje... Juk katechečių darbas nemažiau svarbus nei visur nespėjančio kunigo?
Popiežius tada perėjo prie mums aktualaus jaunavedžių ruošimo santuokai klausimo. Jis klausė: ar galime laikyti, kad pakankamas pasiruošimas santuokai, šeimyniniam gyvenimui tik išklausyti tris paskaitėlės, ar galima paruošti vaikus ir jaunimą krikščioniško gyvenimo praktikai per kelis mėnesius, kartą per savaitę išklausant paskaitėlę parapijos katechetiniame centre? Kiek metų ne tik vidurinėse, bet ir aukštosiose mokyklose vaikai ir jaunimas ruošiami sėkmingam trumpam žemiškam gyvenimui, o nuo gražaus krikščioniško gyvenimo žemėje priklauso ir niekad nesibaigsiančio Amžinojo gyvenimo laimė... Drąsiai jos siekti visiems jūsų ganomiems žmonėms...
Tokiu pat stiliumi vos ne 3 valandas užtrukusiame pokalbyje Popiežius prašė, kad „neprivatizuotume" tikėjimo, rūpindamiesi tik savo asmeniniu išganymu.
Siekime ir žemiškosios, ir amžinosios laimės ne tik sau, bet ir visiems, ypač labiausiai apleistiems ir į gyvenimo pakraščius nustumtiesiems.
Popiežius ragino nepasiduoti propagandai, kuri laimės ieško tik piniguose sau, užmirštant šalia labiau už mus vargstančius... Popiežius sakė, kad velnias dažniausiai mus užvaldo per piniginę, kurios neatveriame vargstantiems, pagalbos reikalingiems, asmenines pajamas naudojam, leidžiam tik sau, neprisidedam prie gerovės kūrimo visiems.
Daug dar būtų galima pasakoti, kokie klausimai buvo paliesti ilgame beveik 3 vai. trukusiame pokalbyje. Ką išgirdome, tai bus padrąsinimas drąsiam krikščioniškam gyvenimui ir apaštalavimui!
2015 02 09
