„Būti prie Šv. Kotrynos bažnyčios“, – toks, 1910 m. sausio 5 d. atskriejęs Mogiliavo arkivyskupijos valdytojo prel. Stepono Denisevičiaus nurodymas kun. Teofiliaus Matulionio nenustebino. Prie Jekaterinos II laikais statytos Šv. Kotrynos šventovės buvusiame jėzuitų, vėliau dominikonų vienuolyne bausmes atlikdavo carinės valdžios nubaustieji kunigai. Panašiai kaip būdavo Lietuvoje – Kretingos pranciškonų, Latvijoje – Agluonos dominikonų vienuolynuose.
Būti, vadinasi, stoti ant to laiptelio, kurį Viešpats rodo, kaip valdytojo rašte pažymėta, „iki naujo potvarkio“. Bet pirmiausia teko atlikti oficialų pavedimą – Prelės bažnyčios vikarui kun. Miškiniui perduoti Bikavo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios pradėto ir nebaigto remonto darbus ir visos parapijos reikalus. Ramiai, atidžiai, skaičiuojant, dėliojant, atsidūstant… Įkopus į bažnyčios antrąjį aukštą, kur atnaujinimo, deja, nespėjo sulaukti seni, labai vertingi vargonai, ir, palietus ranka tarsi jų atsiprašant, ištarti: „Priverstas palikti.“ Dėl vadinamos bausmės atlikimo, kun. Teofiliaus bičiulis kun. Vitas Urbelis laikėsi tokios nuomonės : iš tolimos provincijos perkėlimą į imperijos sostinę nulėmė jo nenuilstamas uolumas, perstatant Bikavos bažnyčią ir taip retos tikrojo ganytojo savybės. Atsiminimus užrašinėjęs kun. dr. Juozapas Stakauskas pastebėjo: „Bet argi tie visi išoriniai gyvenimo reiškiniai eina sava vaga, išslydę iš Apvaizdos rankų? Ar šioje vietoje netinka pakartoti: „O felix culpa!’ (O laimingoji kaltė).
Kun. Teofilius, mokėdamas kelias kalbas, buvo nepamainomas kitų Sankt Peterburgo parapijų kunigų talkininkas. Ypač dažnai buvo kviečiamas už Nevos Vartų, kur reikėjo trikalbio kunigo, nes joje gyvenę lietuviai, latviai ir lenkai kūrė naują parapiją ir statė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. Pasibaigus „bausmės“ laikui, pasikvietė jį vyskupijos valdytojas prel. S. Denisevičius: „Ar grįši į Bikavą, ar važiuosi į Ludzę dekanu?“ Kun. Teofilius nuolankiai padėkojo už pasiūlymą: „Aš nesirinksiu. Kur skirsite, ten važiuosiu. Visur yra sunkumų.“ 1911 m. valdytojas, žinodamas darbininkų prašymą jiems duoti „nubaustąjį“ Šv. Kotrynos bažnyčios vikarą, paskyrė jį administruoti naujai kuriamą parapiją ir tęsti už Nevos Vartų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą.
Buvo tik pradžia: pradėtos statyti bažnyčios pamatai ir didelis tikinčiųjų ryžtas. Bet, kaip rašė Liepojos ordinaras, vyskupas Antanas Urbšas: „Jo pasišventimo, uolumo ir elgetavimo dėka (jis pats vaikščiojo iš namų į namus Petrapilyje) iškilo milžiniška mūrinė šventovė.“ Ką tekdavo patirti, vykdant pavestą uždavinį, liudija to meto vieno žmogaus atminti įsirėžęs vaizdas. Prie Peterburgo priemiesčio Vyborgo bažnyčios, kur yra katalikų kapinės, šventoriaus vartų stovi darbų nuvargintas kun. Teofilius: saule nudegusiu veidu, suskilusiomis nuo karščio lūpomis, apdulkėjusia sutana jis kartkartėmis skardžiu balsu prakalba į judančią minią, maldaudamas aukų Švč. Jėzaus Širdies šventovei užbaigti.
„Buvo statoma nauja, didelė, mūrinė šventovė. Jos šventorius buvo pilnas sukrautų raudonų plytų ir kitos statybinės medžiagos. Pamaldos buvo laikomos laikinoje medinėje koplyčioje, kuri man, kaip vaikui, atrodė labai ilga ir didelė, – atsiminimais dalijosi Irena Kamanatauskienė. – Statyba ėjo labai lėtai ir dėl to klebonas buvo labai susirūpinęs. Mums, vaikams, būdavo labai geras, malonus, ypač tada, kai ruošdavo mus Pirmajai Komunijai. Katekizmo pamokos vykdavo lenkų kalba. Į katekizmo pamokas ėjome drauge su sesute (Elena Kučinskiene) dvejus metus. Prisiartinusios prie klebono, pabučiuodavom ranką ir sakydavom lietuviškai: „Garbė Jėzui Kristui, dvasiškas Tėveli“. „Per amžius“, – atsakydavo jis ir čia pat paklausdavo: „Tai ką, ar jau išmokot kalbėti lietuviškai?“ „Dar ne, bet jau viską suprantam.“
Kylantis bažnyčios mūras: akmuo prie akmens, žmogus prie žmogaus, širdies prie širdies – kun. Teofiliaus kasdieninio rūpesčio ir pastoracinio darbo lauke pro akis nepraslysdavo nė vienas, su juo susitikęs asmuo. Iš Bikavos parapijos kilusi Teklė Juknevičiūtė, 1913 m., būdama dar visai jaunutė, atvyko į Petrapilį, ieškodama darbo. Šv. Kotrynos šventovėje ji eidavo išpažinties pas kun. Teofilių. Matydamas, kokie pavojai tyko tokiame dideliame, nedorybių pilname jūrininkų mieste, stengėsi ją įkalbėti, kad grįžtų namo, net buvo pasirengęs rašyti laišką jos tėvui, kad dukterį pasiimtų. Nenurimo ir tada, kai mergaitė sakėsi gavusi darbą ir žadėjusi visai paklusti nuodėmklausiui. Jis reikalavo, kad nevaikštinėtų gatvėmis, nedraugautų su rusais, o tik su katalikais, kad nuoširdžiai darbuotųsi, kad visada su savim nešiotų škaplierius, kuriuos turėjusi gauti prie statomos šventovės už Nevos Vartų.„Kai visa tai išpildžiau ir atlikau išpažintį, kun. Teofilius įteikė tris rublius kelionei. Visada patirdavau nuostabų kunigo gerumą, nors gerai žinojau, kad jam pakanka kitokių rūpesčių ir darbų. Kun. Teofiliaus globa, gyvenant didmiestyje, padėjo išlaikyti tikėjimą.“ Domicėlė Jankūnienė iš Krivonių pasakojo: „Didžiojo karo metu atsidūriau Petrapilyje, čia mane surado kun. T. Matulionis ir priprašė giedoti bažnytiniame chore. Kai karas baigėsi, aš dar nenorėjau sugrįžti į Lietuvą, nes man patiko didmiestis. Kun. T. Matulionis daug kartų prašė, kad važiuočiau į Lietuvą. Pagaliau jis parūpino dokumentus, ir aš turėjau važiuoti. Kai T. Matulionis, jau vyskupas, atvažiavo į Krivonis, mane pažino ir labai džiaugėsi, kad aš dar vis tebegiedu bažnytiniame chore.“
Iš vieno Latgalių kaimo kilęs Ksaveras Jurovas Pirmojo pasaulinio karo pradžioje gyveno ir dirbo Petrapilyje. Mobilizacijai gresiant, jis buvo kankinamas abejonių dėl praėjusio gyvenimo ir nuo pat vaikystės atliktųjų išpažinčių. Kažkas jam patarė kreiptis į šventąjį kunigą Teofilių, tą didįjį sielų gelbėtoją, charizmatinį nuodėmklausį. Paprastą savaitės dieną atlikęs ilgoką kelionę iki naujai Petrapilyje už Nevos Vartų statomos šventovės pėsčias, Ksaveras rado kunigą, besirengiantį laikyti šv. Mišias. Kunigas, parodęs didžiausią palankumą, draugiškai paprašė, kad malonėtų kiek palaukti po šv. Mišių, kol jis atleis kitus, jo laukiančius. Paskui, pasikvietęs prie savo klausyklos, su didžiausiu kantrumu, gailestingumu ir tėvišku gerumu ilgai klausinėjo apie visas nuodėmes ir praeito gyvenimo išpažintis. Ksaveras jautėsi esąs akivaizdoje švento vyro, kurio žvilgsnis kiaurai perskrodė jo sielą ir sąžinę. Pagaliau žmogus atgavo pilną ramybę ir sąžinės tikrumą: kunigas jį užtikrino, kad po išpažinties jis bus toks švarus, koks yra buvęs tuoj po Krikšto. Po to Ksaverui niekada nekildavo abejonių dėl šių žodžių tikrumo.
Visus žavėjo jo nuolankumas, nepalaužiamas uolumas sielos reikaluose ir nenuilstamas darbas, statant Švč. Jėzaus Širdies šventovę. Lankydamas savo parapijiečius – turtingus ir vargšus, uoliuosius ir apsileidėlius, ligonius jų namuose ir miesto ligoninėse, neišskiriant bepročių, jis susilaukė didžiausios pagarbos. Lietuvis, lenkas ir latvis, kiekvienas Švč. Jėzaus Širdies parapijos tikintysis kun. Teofiliaus skelbiamą Dievo žodį girdėdavo savo gimtąja kalba. „Kam vargini save, kiekvienos tautos tikintiesiems pamaldas atlikinėdamas jų kalba? Užtenka lenkiškai…“ – sakydavo lenkai kunigai. Ką atsakydavo kun. Teofilius? Akimis šypsodavosi. „Toji nepaprasta šypsena! – rašė kun. dr. J. Stakauskas. – Ji rodo, kad protas mato trūkumą, klaidą, net ydą, o gera širdis neleidžia apie tai užsiminti ir moka džiaugtis tais gėrio trupiniais, be kurių neapsieina nė viena siela. Iš to kyla maloni šypsena – gerumo ir atlaidumo ženklas!.. Teofilius mokėjo giliai vertinti dievišką kunigo charakterį ir kartu būti meilingai atlaidus tam moliniam indui, į kurį Kristus sudėjo savo brangenybes. Todėl ir nupuolęs kunigas randa pagarbos bei tėviškos užuojautos. Jo širdžiai artimiausi žmonės kunigai!“
Tai pripažino artimi jo bičiuliai, 1917 m. Petrapilyje kartu tarnavę kunigai Augustinas Pronckietis ir Mykolas Bugenis, kuris atsiminimuose rašė: „... Šv. Mišias laikydavo ilgai, skaitytas iki 40 min., ir nusiskųsdavo negalįs greičiau... Buvo nepaprastai preciziškas iki pedantiškumo, draugiškas ir labai vaišingas. Pas jį, kaip ir pas kun. Maleckį, mielai susirinkdavo būrelis kunigų. Buvo giliai dievotas ir net linkęs į skrupulus. Kartą teko susiginčyti – jis, krikštydamas, po klausimų gimtąja kalba pakartodavo juos ir lotyniškai. Aš tai pavadinau „rabinizmu“. Kun. Paškevičius, būdamas Petrapilio kunigų seminarijos klierikas, atostogų metu lankėsi kun. Teofiliaus klebonijoje. Po varginančių vienos dienos darbų kun. Teofilius kalbėjo brevijorių, stovėdamas ir atsirėmęs į pulpitą, kad neužmigtų. Staiga kažkas pliumptelėjo. Klierikas Paškevičius atbėgo pažiūrėti į tą kambarį ir rado kun. Teofilių pargriuvusį aukštielninką ant grindų. Pakėlė jį, padėjo atsistoti. Kun. Teofilius persižegnojo ir pradėjo kalbėti brevijorių iš naujo. Daugiau nebegriuvo, nes miegas liko nuvaikytas.
Vyskupas Boleslovas Sloskanas pasakojo, kad Didžiojo karo metu kun. Teofilius jį pakvietė latviams vesti rekolekcijas. Petrapilyje siaučiant badui, klebonas kun. Teofilius padarė svečiui nepaprastą staigmeną – ant stalo padėjo puikių valgių. Tai buvo tikra retenybė tokiomis sąlygomis. Paklaustas, iš kur visa tai, atsakė: „Dievo Apvaizda parūpino.“
Vyskupas B. Sloskanas savo atsiminimus baigia pažymėdamas: „Jis buvo labai svetingas, ir tai čia pat galėjai jausti, kad tai sklido ne iš natūralios laikysenos, o iš dvasinės charizmos. Kalbant apie jo dorybes, galima pasakyti, kad vysk. Matulionis buvo labai kuklus, labai nuolankus. Jo veikla buvo rami, be jokio triukšmo. Dideli jo projektai nebuvo matomi, o tik jų padariniai. Jis buvo ne tik pamaldus kunigas, bet ir tikras homo Dei (Dievo žmogus). Didelis Švenčiausiosios Jėzaus Širdies garbintojas. Galima sakyti, kad dvasinis jo gyvenimas sruveno iš šios misterijos. Pastatydino jis šventovę, dedikuotą Švenčiausiajai Širdžiai, bet kartu pastatydino daug dvasinių Švenčiausios Širdies šventovių žmonių sielose. Aš pažįstu sielas, kurios jo dėka atsivertė iš kasdieninio gyvenimo į
Irena PETRAITIENĖ
