Šiandien pradedame Ekumeninę savaitę, skirtą maldai už krikščionių vienybę, nes ji ne mūsų pastangų vaisius, o vien Dievo dovana. Ta proga – interviu su popiežiumi Pranciškumi.
Šis Stefanijos Falasc'osinterviu su popiežiumi Pranciškumi italų dienraštyje „Avvenire“ pasirodė 2016 m. lapkričio pabaigoje. Jame popiežius prisimena svarbiausius savo ekumeninius susitikimus per trejus su puse pontifikato metų ir išsako savo požiūrį į krikščionių vienybės pastangas. „Aš nenupiginu katalikybės, o einu Susirinkimo pramintu keliu“, – sako Pranciškus. Atsiliepdamas į tai, kad katalikams mažai rūpi ekumenizmas, klausia: „Kaip galime liudyti meilės tiesą, jeigu patys riejamės, jei skaldomės tarpusavyje?“
Pastaruoju metu įvyko ne vienas reikšmingas ekumeninis susitikimas. Lesbo saloje su patriarchu Baltramiejumi ir Hieronymu, Kuboje su Maskvos patriarchu Kirilu, Lunde įvyko bendras liuteroniškosios Reformos minėjimas. Gal Gailestingumo metai paskatino visas šias iniciatyvas?
Nesakyčiau, kad šie ekumeniniai susitikimai yra Gailestingumo metų vaisius. Ne. Jie taip pat yra dalis ilgo kelio. Tai nėra naujas dalykas. Tiesiog tolimesni žingsniai kelyje, kuris jau seniai pradėtas.
Nuo tada, kai buvo paskelbtas Vatikano II dokumentas Unitatis redintegratio, daugiau nei prieš 50 metų, ir buvo iš naujo atrastas krikščionių broliškumas, paremtas tuo pačiu krikštu ir tuo pačiu tikėjimu į Kristų, mažais ir dideeliais žingsniais buvo judama pirmyn vienybės keliu, ir jis atnešė savų vaisių. Aš toliau tęsiu tuos žingsnius.
Tuos, kuriuos pradėjo Jūsų pirmtakai...
Visus, kuriuos pradėjo mano pirmtakai. Žingsnis į priekį buvo popiežiaus Luciani pokalbis su rusų metropolitu Nikodemu, mirusiu jam ant rankų – apkabintas savo brolio Romos vyskupo, Nikodemas jam pasakė daugybę nuostabių dalykų apie Bažnyčią. Prisimenu Jono Pauliaus II laidotuves – jose dalyvavo visi Rytų Bažnyčių vadovai: tai ir yra broliškumas. Susitikimai ir kelionės padeda tą broliškumą puoselėti ir auginti.
Tačiau Jūs per mažiau nei ketverius metus susitikote su visais krikščioniškų Bažnyčių vadovais ir atsakingaisiais. Šie susitikimai persmelkia jūsų pontifikatą. Kodėl tokia skuba?
Tęsiasi susirinkimo pradėta kelionė, ji intensyvėja. Tačiau tai kelionė, ne aš. Tai Bažnyčios kelionė. Tiesa, aš susitikau su vadovais ir atsakingaisiais, tačiau ir kiti mano pirmtakai susitiko su vienu ar kitu vadovu. Aš nieko papildomai neskubinu. Tiek, kiek pajudame pirmyn, tiek ir mūsų kelionė atrodo greitesnė, kaip sakoma apie procesą aristotelinės fizikos terminais: motus in fine velocior („Judėjimas pagreitėja, kai priartėja tikslas“, – lot.)
Kaip jūs asmeniškai išgyvenate šį rūpestį, susitikdamas su kitų krikščioniškų Bažnyčių broliais?
Išgyvenu su dideliu broliškumu. Broliškumas jaučiamas. Jėzus yra tarp mūsų. Jie visi man yra broliai. Mes laiminame vienas kitą, brolis laimina kitą.
Kai su patriarchais Baltramiejumi ir Hieronymu nuvykome į Lesbo salą Graikijoje, kur susitikome su pabėgėliais, jautėmės esą viena. Buvome viena.
Kai nuvykau pas patriarchą Baltramiejų į šv. Andriejaus šventę, be galo džiaugiausi. Gruzijoje susitikau su patriarchu Ilja, kuris nedalyvavo ortodoksų susirinkime Kretoje. Tarp mūsų buvo glaudi dvasinė dermė. Jaučiausi stovįs prieš šventąjį, Dievo žmogus paėmė mano ranką, pasakė man gražių dalykų, – labiau gestais, nei žodžiais.
Patriarchai yra vienuoliai. Kalbėdamasis tu matai, kad tai maldos žmonės. Kirilas yra maldos žmogus. Ir koptų patriarchas Twadros, kurį sutikau, – įžengdamas į koplyčią, jis nusimauna batus ir ima melstis.
Rumunijos patriarchas Danielius prieš metus padovanojo man ispanų kalba tomą apie šv. Silvestrą iš Atoso kalno, šio švento vienuolio gyvenimą jau skaičiau ir Buenos Airėse: „Melstis už žmones reiškia išlieti šiek tiek savo kraujo.“
Šventieji mus suvienija Bažnyčioje, aktualizuoja jos slėpinį. Su broliais ortodoksais esame kelyje, jie yra broliai, mes mylime vieni kitus, kartu nerimaujame, jie atvyksta studijuoti pas mus ir su mumis. Ir Baltramiejus čia studijavo.
Su ekumeniniu patriarchu Baltramiejumi, apaštalo Andriejaus įpėdiniu, kartu žengėte jau ne vieną žingsnį, padarėte bendrų pareiškimų. Šiame kelyje jus palaiko ta pati meilė, kuri perkeitė apaštalų gyvenimus: Petras ir Andriejus buvo juk broliai...
Lesbo saloje, kai kartu sveikinome žmones, pasilenkiau prie vieno vaiko. Tačiau aš vaiko nedominau, jis žiūrėjo kažkur už manęs. Atsigręžiu ir matau, kodėl: Baltramiejaus kišenės buvo pilnos saldainių, kurias dalino vaikams. Toks yra Baltramiejus: žmogus, gebantis per didžiausius sunkumus surengti ortodoksų susirinkimą, aukščiausiu lygiu kalbėti apie teologiją ir paprasčiausiai būti su vaikais. Kai atvykdavo į Romą, apsistodavo kambaryje, Šv. Mortos namuose, kuriame dabar esu aš. Vienintelis priekaištas, kurio iš jo sulaukiau, tai tik dėl to, kad jam dabar tenka kitas kambarys.
Jūs reguliariai susitinkate su kitų Bažnyčių vadovais. Bet ar Romos vyskupas neturėtų viso savo laiko skirti Katalikų Bažnyčiai?
Pats Jėzus meldžia Tėvo, prašydamas, kad jo žmonės būtų viena, nes šitaip pasaulis įtikės. Tai jo malda Tėvui. Nuo pat pradžių Romos vyskupas yra pašauktas saugoti, ieškoti ir tarnauti šiai vienybei. Žinome ir tai, kad žaizdos mūsų susiskaldymų, kamuojančių Kristaus kūną, negalime patys išgydyti. Tad negalime primesti projektų ar sistemų, parodančių kaip vėl galėtume susivienyti.
Prašydami vienybės mums, krikščionims, galime vien žiūrėti į Kristų ir prašyti, kad tarp mūsų veiktų Šventoji Dvasia. Kad Ji suvienytų.
Lundo susitikime su liuteronais pakartojau Jėzaus žodžius, pasakytus mokiniams: „Be manęs jūs nieko negalite.“
Ką jums reiškė kartu su Švedijos liuteronais minėti Reformos 500 metų sukaktį? Ar tai buvo jūsų „bėgimas pirmyn“?
Susitikimas su Liuteronų Bažnyčia Lunde buvo dar vienas žingsnis ekumeniniame kelyje, prasidėjusiame prieš 50 metų, ir tame teologiniame liuteronų ir katalikų dialoge, kurio vaisius yra Bendroji deklaracija, pasirašyta 1999 m. dėl Nuteisinimo doktrinos, tai yra apie tai, kaip Kristus mus padaro teisius, išgelbėdamas mus savo būtina malone, – tai ir buvo tas taškas, nuo kurio prasidėjo Liuterio apmąstymai. Tad tai yra sugrįžimas prie tikėjimo esmės, kad galėtume naujai atrasti prigimtį to, kas mus jungia.
Dar prieš mane Benediktas XVI lankėsi Erfurte ir kalbėjo apie tai labai taikliai, labai aiškiai. Jis pakartojo, kad klausimas, „kaip Dievas gali man būti gailestingas“, persmelkė Liuterio širdį ir glūdėjo po kiekvienu jo ieškojimu, teologiniu ir vidiniu.
Įvyko atminties nuskaistinimas. Liuteris norėjo reformos, kuri būtų kaip vaistas. Vėliau viskas kristalizavosi, įsimaišė laikmečio politiniai interesai, ir viskas baigėsi su cuius regio eius religio, („koks karalius, tokia ir tikyba“), kai buvo privalu laikytis tokios konfesijos, kurią palaiko turintis valdžią.
Tačiau yra manančių, kad šiuose ekumeniniuose susitikimuose jūs norite „nupiginti“ katalikiškąją doktriną. Kai kas kalba apie Bažnyčios „suprotestantėjimą“...
Man tai netrukdo ramiai miegoti. Aš einu savo pirmtakų pramintu keliu, seku Susirinkimo keliu. Kalbant apie nuomones, visada reikia žiūrėti, su kokia dvasia yra reiškiamos. Jei nėra piktavališkos, jos padeda kelionei. Kitu atveju iškart matyti, kad kritika naudojamasi siekiant pateisinti jau užimtą poziciją, ji nėra sąžininga, išsakoma piktavališkai, siekiant skaldyti. Iškart matyti, kad tam tikras kietumas gimsta iš stokos, iš noro už armatūros paslėpti savo liūdną nepasitenkinimą. Filme „Babettės pietūs“ puikiai atskleistas toks rigidiškumas.
Liuteronų atžvilgiu buvo išsakytas stiprus kvietimas kartu dirbti, siekiant padėti stokojantiesiems. Tad geriau patraukti į šoną teologinius bei sakramentinius svarstymus ir visą dėmesį kreipti į bendrą socialinį bei kultūrinį veikimą?
Nėra kalbos apie ko nors patraukimą į šoną. Tarnauti vargšams reiškia tarnauti Kristui, juk vargšai yra Kristaus kūnas. O jeigu tarnaujame vargšams kartu, reiškia, kad mes, krikščionys, pasijuntame susivieniję, kartu prisiliesdami prie Kristaus žaizdų.
Galvoju, kokį darbą po susitikimo Lunde galės nuveikti kartu „Caritas“ ir liuteronų karitatyvinės organizacijos. Tai ne institucija, tai kelionė. Tam tikras supriešinimas „doktrininių dalykų“ ir „sielovadinės artimo meilės dalykų“ neatitinka Evangelijos dvasios ir kuria sumaištį.
Bendras minėjimas Lunde buvo nuoširdaus vienas kito priėmimo ir savitarpio supratimo akimirka. Tačiau kaip, atsispiriant nuo to, galima išspręsti vis dar atvirus ekleziologinius klausimus, taip pat klausimus, susijusius su pašvęstąja tarnyste, sakramentais, kurie mus skiria nuo liuteronų?
Bendroji deklaracija yra pamatas, kuriuo remiantis galima tęsti teologinį darbą. Teologinės studijos privalo būti tęsiamos. Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba dirba didelį darbą. Teologinis kelias yra labai svarbus, tačiau neatsietas nuo maldos kelionės, kartu atliekant artimo meilės darbus. Darbus, kurie yra matomi.
Maskvos patriarchui Kirilui jūs sakėte, kad „vienybė kuriama keliaujant“, „vienybė neatsiras tarsi koks stebuklas pabaigoje, – kartu keliauti reiškia jau kurti vienybę“. Dažnai tai kartojate, bet ką tai reiškia?
Vienybė neatsiranda paprasčiausiai mums susitarus, bet kartu keliaujant paskui Jėzų.
O keliaudami, – dėka to, kuriuo sekame, – galime pasijusti esą viena. Ėjimas paskui Jėzų suvienija.
Atsiversti reiškia leisti, kad Viešpats gyventų ir veiktų mumyse.
Tokiu būdu atrandame, kad esame viena taip pat ir mūsų bendrai vykdomoje misijoje skelbti Evangeliją. Kartu keliaudami ir dirbdami, pastebime, kad jau esame susivieniję Jėzaus vardu, kad vienybę kuriame ne mes.
Pastebime, kad tai Dvasia mus ragina ir neša pirmyn. Jei esi klusnus Dvasiai, Ji tau pasakys, kokį žingsnį gali žengti, – visa kita Ji padarys.
Neįmanoma eiti paskui Kristų, jeigu tavęs neneša, jeigu tavęs savo jėga neskatina Dvasia. Todėl Dvasia yra krikščionių vienybės kūrėja.
Štai kodėl sakau, kad vienybė randasi keliaujant, nes vienybė yra malonė, kurios reikia prašyti, todėl vis kartoju, kad bet koks prozelitizmas tarp krikščionių yra nuodėmingas.
Bažnyčia niekada neauga dėl prozelitizmo, bet dėl „patrauklumo“, kaip rašė Benediktas XVI. Prozelitizmas tarp krikščionių yra savaime sunki nuodėmė.
Kodėl?
Nes prieštarauja dinamikai, kaip tampama ir liekama krikščionimis. Bažnyčia nėra futbolo komanda, ieškanti sirgalių.
Tad kokie keliai veda į vienybę?
Išjudinti procesus, užuot siekus užimti erdvę, yra ir ekumeninio kelio raktas. Šiuo istoriniu momentu vienybė kuriama gatvėje: keliaujant kartu ir atliekant artimo meilės darbus, meldžiantis kartu, o paskui kartu išpažįstant tikėjimą, kaip jį išreiškia bendra kankinystė, prisiimta vardan Kristaus, kraujo ekumenizmas.
Ten akivaizdu, kad Priešas pats pripažįsta mūsų vienybę, pakrikštytųjų vienybę. Šiuo klausimu Priešas neklysta. Visa tai yra regimos vienybės paliudijimas. Bendra malda yra regima. Kartu atliekamas artimo meilės gestas yra regimas. Bendrai prisiimta kankinystė vardan Kristaus yra regima.
Vis dėlto tarp katalikų dar nėra labai stiprus troškimas siekti krikščionių vienybės, ir susiskaldymas nekelia didelio skausmo...
Susitikimas Lunde, kaip ir visi kiti ekumeniniai žingsniai, buvo žingsnis į priekį siekiant suvokti susiskaldymo keliamą papiktinimą, kuris žeidžia Kristaus kūną ir kurio pasaulio akyse negalime sau leisti.
Kaip galime liudyti meilės tiesą, jeigu patys riejamės, jei skaldomės tarpusavyje?
Kai aš buvau mažas, su protestantais nebuvo galima kalbėtis. Buenos Airėse buvo kunigas, kuris siųsdavo jaunimą sudeginti protestantų palapinių, kai šie atvykdavo į miestą pamokslauti.
Dabar laikai pasikeitę. Papiktinimą reikėtų įveikti paprasčiausiai darant dalykus kartu – per vienybės ir broliškumo gestus.
Kai Kuboje susitikote su patriarchu Kirilu, pirmieji jūsų žodžiai buvo: „Turime tą patį krikštą. Esame vyskupai.“
Būnant Buenos Airių vyskupu, man visada keldavo didelį džiaugsmą visos kunigų pastangos palengvinti krikšto teikimą. Krikštas yra gestas, per kurį Viešpats mus pasirenka, o jeigu pripažįstame, kad mus jungia krikštas, vadinasi, mus jungia tai, kas yra svarbiausia.
Tai bendra versmė, kuri sujungia visus krikščionis ir maitina kiekvieną galimą mūsų naują žingsnį pilnos bendrystės link.
Tam, kad naujai atrastume mūsų vienybę, nereikia „eiti toliau“ krikšto. Turėti tą patį krikštą reiškia kartu išpažinti, kad Žodis tapo kūnu: tai mus išgano.
Visos ideologijos ir teorijos gimsta iš tų asmenų, kurie nesustoja čia, nepasilieka prie tikėjimo, kuris išpažįsta, jog Kristus atėjo žmogaus kūne, o nori „eiti toliau“. Iš to kyla visos pozicijos, kurios atima iš Bažnyčios Kristaus kūną, kurios „nukūnija“ Bažnyčią.
Jeigu žiūrime kartu į mūsų bendrą krikštą, esame išlaisvinami nuo pelagianzimo pagundos, kuri siekia įtikinti, kad išsigelbstime savo pastangomis, savo aktyvumu.
Pasilikimas prie krikšto mus gelbsti ir nuo gnosticizmo. Pastarasis iškraipo krikščionybės prigimtį, suvesdamas ją vien į pažinimo kelią, kuriam realus sutikimas su Kristumi nėra reikalingas.
Patriarchas Baltramiejus interviu „Avvenire“ sakė, kad susiskaldymo šaknys yra „supasaulėjusios minties“ įsiskverbiamas į Bažnyčią. Ir jūs taip manote?
Aš ir toliau manau, kad Bažnyčios vėžys yra garbės vieno kitam teikimas. Jeigu kas nors nežino, kas yra Jėzus, arba niekada Jo nebuvo sutikęs, visada gali tai padaryti; bet jeigu kas nors yra Bažnyčioje ir veikia joje, nes būtent Bažnyčios terpėje puoselėja ir maitina savąjį dominavimo ir savęs teigimo alkį, serga dvasine liga, tiki, kad Bažnyčia yra žmogiška, savipakankama tikrovė, kur viskas juda vadovaujantis ambicijų ir galios logika.
Liuterio reakcija apima ir tokį dalyką: atmesti Bažnyčios kaip organizacijos įvaizdį; organizacijos, kuri galėtų veikti ir be Viešpaties Malonės, arba manydama, kad ją turi savaime, garantuotai a priori. Tokia pagunda statyti savipakankamą Bažnyčią, kuri veda į priešpriešą, vadinasi, ir į susiskaldymą, visada grįžta.
Kalbant apie ortodoksus, dažnai cituojama vadinamoji „Ratzingerio formulė“, suformuluota teologo vėliau tapusio popiežiumi: „Tai, kas liečia popiežiaus pirmumą, Roma neprivalo reikalauti iš ortodoksų bažnyčių nieko daugiau, nei buvo nustatyta ir laikomasi pirmuoju tūkstantmečiu.“ Ką gali šiandienai esmingo pasiūlyti ankstyvosios Bažnyčios ir pirmųjų amžių perspektyva?
Reikia žvelgti į pirmąjį tūkstantmetį, jis visada gali teikti įkvėpimo. Kalbama ne apie mechaninį grįžimą atgal, nekalbama apie paprasčiausią „atgalinio bėgio“ įjungimą: ten yra ir šiandien dar vertingų lobių.
Kalbėjau apie buvimą savipakankama, nuodėmingą Bažnyčios įprotį pernelyg rūpintis savimi, tarsi manytų, jog turi savo šviesos. Patriarchas Baltramiejus pasakė tą patį dalyką, kalbėdamas apie bažnytinį „susitelkimą į save“.
Pirmųjų amžių Bažnyčios tėvai labai aiškiai suprato, kad Bažnyčia akimirka po akimirkos gyvena iš Kristaus Malonės. Todėl – jau esu tai minėjęs – jie sakydavo, kad Bažnyčia neturi savo šviesos ir vadindavo ją mysterium lunae, mėnulio slėpiniu. Bažnyčia skleidžia šviesą, tačiau ne savo. O kai Bažnyčia, užuot žvelgusi į Kristų, pernelyg žvelgia į save, kyla ir susiskaldymai. Taip nutiko po pirmojo tūkstantmečio.
Kai žvelgiame į Kristų, esame išlaisvinami nuo šio įpročio, taip pat ir nuo triumfalizmo bei rigorizmo pagundos. Esame skatinami kartu keliauti klusnumo Šventajai Dvasiai keliu, vedančiu į vienybę.
Ne viena Ortodoksų Bažnyčia priešinasi vienybės pastangoms. Metropolitas Ioannis Zizioulas pavadino jas „ortodoksų talibais“. Priešinimosi gali pasitaikyti ir tarp katalikų. Ką daryti?
Šventoji Dvasia baigia visa laiku, kuris yra paskirtas. Todėl negalime būti nekantrūs, prarasti viltį, nerimauti.
Kelionė reikalauja kantrybės saugant ir tobulinant tai, kas jau yra, ir tai yra kur kas daugiau nei tai, kas skiria. Ir liudyti jo meilę visiems žmonėms, kad pasaulis įtikėtų.
Iš „Avvenire“ vertė S. Žiugždaitė
EPA nuotraukos
