Tai Jonas Krikštytojas pasauliui pristato Jėzų kaip Dievo Avinėlį. Visame Šv. Rašte šis Jėzaus titulas yra pats giliausias ir svarbiausias, apibūdinantis Jėzaus pasiuntinybę šioje žemėje. Tai begalinės meilės, aukos ir Kristaus pergalės vardo ženklas, atkuriantis naują žmogų kiekviename iš mūsų. Kai prieš Komuniją šv. Mišių pabaigoje tariame: „Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų/suteik mums ramybę“, mes išgyvename giliausius artumo jausmus tarp Dievo ir Žmogaus. Čia, šiuose žodžiuose, Žemė ir Dangus kaip niekad yra tobula ir viena.
William Willimon Duke Divinity School (Dieviškumo mokykla – JAV) profesorius giliu sovietmečiu turėjo gerą draugą, kuris maždaug 1970 m. apsilankė Sovietų Sąjungoje. Grįžęs jis pasidalijo įspūdžiais su draugu. Kalbėdamas apie Bažnyčios padėtį Sovietų Sąjungoje jis pasakojo, kad Bažnyčia ten skendi nepakeliamoje beprasmybėje, nes ją lanko tik senos davatkėlės. Po daugelio metų tas pats profesorius taip reziumavo savo draugo mintis: „Žvelgiant atgal, kai žlugo komunizmas, ir į tai, su kokiais sunkumais susidūrė visa posovietinė erdvė, aš tikiuosi, kad dabar mano draugas pasakytų kitaip: „Ačiū, Dieve, tau už mažąsias, senąsias moterėles, davatkėles. Jų buvimas buvo matomas ir pastovus pasipriešinimas sovietiniam buldozeriniam ateizmui.“
Šis sekmadienis primena, koks svarbus kiekvieno iš mūsų gyvenimo liudijimas ir pasidalinimas savo dvasine patirtimi. Jei esi Jonas Krikštytojas, liudyk kaip Jonas Krikštytojas, jei esi tik maža visuomenės dalelė, nepamiršk, kiek daug gali padaryti ir tu šiame dideliame, o tuo pačiu ir mažame pasaulyje.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
