2017-uųjų Lietuvos ganytojų paskelbtų arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metų šūkis – Evangelijoje užrašyti Viešpaties žodžiai: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).
„Jo gyvenime Bažnyčia atpažino svarbiausius dalykus, kuriuos Dievas nori mums perteikti – ištikimybę Evangelijai, tarnavimą Bažnyčiai, artimo meilę ir rūpinimąsi tikėjimo skleidimu – misijomis.“
Straipsnių cikle pasakojama apie Garbingojo arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus gyvenimą, kuriame atsiskleidžia ne tiek fizinė jėga, kiek galinga dvasios tvirtybė.
Ant kalno tamsoje šviečiantis žiburys
Lyg į dangų iškėltos rankos Kudoriškyje esantis didelių medžių guotas, sakytum, kviečia irtis lauko takeliu, kuris atsiremia į medine tvorele aptvertą kryžių. Prikaltoje lentelėje išraižyta: „Arkivyskupo kankinio Teofiliaus Matulionio (1873–1962) tėviškei atminti.“ XIX amžių menantis viensėdis: seno mūro pamatai, sienojai, žemiau langų užsilikę senoviški medžio raižiniai. Matyt, jog trijų valakų (per 60 ha) Kudoriškio viensėdį įsigijęs ūkininkas Jurgis Matulionis buvo užsimojęs susiręsti vėjų neužpustomą dvarelį.
Pro šalį brikelėje bildėdamas Alantos parapijos (aukštaičiai sakydavo Aluntos) klebonas Antanas Poborcevičius mėgdavo su trisdešimtmetį perkopusiu darbščiu parapijiečiu Matulioniu pasišnekučiuoti, užsimenant, kad lyg ant mielių augančiam ūkiui gaspadinės reiktų, antai netolimo Bajorų kaimo devyniolikmetė Ona Juočepytė tvarkinga, pamaldi mergina…
Po Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje paskelbtų trijų užsakų 1870 m. vasario 1 d. įvyko kun. A. Poborcevičiaus palaimintos Jurgio Matulionio ir Onos Juočepytės sutuoktuvės. Kaip retos kurios tapo įsimintinu parapijos įvykiu, senoji medinė bažnyčia buvo sausakimša, o prie altoriaus išsirikiavęs pulkas liudininkų kaip vienas pasirašė Metrikų knygoje: Domininkas Stripeikis, Kazimieras Juočepys, Antanas Karvelis, Jonas Lasys, Antanas Umbrasas ir Juozapas Barauskas.
1871 m. Kudoriškio viensėdį pasveikino pirmagimis Jonas, 1873 m. birželio 22-ąją gimė Teofilius, 1875 m. – Juozas.
Trimis sūneliais džiaugdamiesi Matulioniai mintyse jiems klojo gražią ateitį. Bet 1877 m. gegužės 9 d. šeimą apgaubė gedulas. Ketverių metukų Teofiliaus atmintin įsirėžė nepamirštamas vaizdas: karste šalia mylimos mamos padėtas mažas ryšulėlis su jos negyvu kūdikėliu, liūdnas tėvas, artimųjų rauda.
„Savo tris berniukus palieku Švenčiausiosios Jėzaus Širdies globai“, – močiutė ūgtelėjusiam Teofiliui papasakojo, ką paskutinįkart atsikvėpdama ištarė mama Ona Matulionienė. Vėlesnis jo gyvenimas parodė, kad Visagalis Dievas išklausė mirštančios motinos prašymą, ir, pasak atsiminimus užrašiusio kan. Stanislovo Kiškio, nenuostabu, kad jis gyvai jautė Dievo Apvaizdos vedančią ranką…
Likęs našliu su trimis mažamečiais sūneliais Jurgis Matulionis vedė antrą žmoną iš Leliūnų parapijos, Ažugirio kaimo kilusią Oną Savickaitę, su kuria susilaukė septynių vaikų. Kudoriškyje gimus pirmajai dukteriai Grasildai, krikšto motina buvo senoji Juočepienė, pirmosios žmonos motina. Vėliau Jurgis Matulionis pardavė Kudoriškį Karveliui ir nusipirko mažesnį ūkį Purviniškių kaime. Norėdamas dešimtį paaugusių atžalų pamokyti, apie 1890 m. pardavė Purviniškį ir išsinuomojo pradžioje Latviškių vienkiemį, paskui neilgam Merkio ūkį ir pagaliau Baraukos vienkiemį, prie pačių Dusetų.
Besistiebiantį Teofilių traukte traukė tėvelio tėviškė – Žibėčiai, kur gyveno Marcijonas ir Ieva Matulioniai. Senelių pasakojimai apie seną, šimtą metų Žibėčiuose gyvuojančią Matulionių giminę, atsiminimai, senoje sodyboje tvyrojusi jaukuma, širdies šiluma aukštyn kėlė jautraus bernioko mintis. Iš lūpų į lūpas ėjusios legendos, įspūdingas pasakojimas apie ant iš toli matomo Dirvės kalno tamsiomis rudens naktimis šviečiantį žiburį, iš ko kilo Žibėčių kaimo pavadinimas, augančiam Teofiliui žadino žinių troškulį. Nei lietuviškos mokyklos, nei mokytojų arti nebuvo, todėl skaityti, dedant lenkišką raidę prie raidės, jį mokė pats lenkų kalbos gerai nemokėdamas Juozas Barisa iš kaimyninio Žadavainių kaimo.
Džiaugsmas užliejo, kai Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje susipažino su vyresniu, Liepojos gimnazijos keturias klases baigusiu parapijiečiu Juozu Pakalniu. Teofilius, tėveliui papasakojęs, jog rado tikrą mokytoją, labai prašė leistį pas jį mokytis. Pirmoji lietuvių kalba parašyta knygelė, iš kurios Juozas Pakalnis mokė ir kurią stropiam mokinukui padovanojo, buvo 1873, Teofiliaus gimimo metais, J. Zvadskio knygyne išleista kun. Jono Bosko biografija, jaunimui ir suaugusiems skirtas dvasinis vadovėlis „Norėčiau tau pasakyti vieną žodį“. Galima įsivaizduoti, kokį didelį įspūdį Teofiliaus sieloje paliko jaunuomenės mylėtojas ir auklėtojas kun. J. Boskas… Tačiau J. Pakalniui išvykus į Vilniaus kunigų seminariją (jis paskui ir kunigavo Vilniaus vyskupijoje), vaikinukas liko be mokytojo. Tėvas norėjo leisti į rusų pradinę mokyklą, tačiau sūnus jos purtėsi. Sužinojęs, kad Antalieptės cerkvės „diačiokas“ moko vaikus privačiai, buvo kreiptasi į jį.
Tačiau nedaug ir čia laimėta: „diačokas“ dirbo be jokios sistemos ir mokė ne to, kas reikalingiausia. Daug laiko sugaišta veltui. Pagaliau buvo nutarta Teofilių leisti mokytis į Daugpilio realinę gimnaziją. Pasirodė, kad trylikametis paauglys jau yra peraugęs stoti į pirmąją gimnazijos klasę. Reikėjo, pasamdžius VI klasės mokinį, ruoštis į antrąją. 1887 m. Teofilius per egzaminus gavo rusų kalbos pataisą, kurią reikėjo laikyti rudenį. Ją išlaikęs, jis buvo priimtas į antrąją klasę ir galėjo užsidėti gimnazisto kepuraitę su ženkliuku.
Tos pačios Daugailių parapijos Velaikių kaime gyvenęs kun. Juozas Čepėnas atsiminimuose apie T. Matulionį rašė: „Buvo švelnaus būdo, draugiškas, nuoširdus; ragino mane stoti į kunigų seminariją. O kai jis dar mokėsi Dinaburgo (Daugpilio) gimnazijoje, man, vaikui, labai patikdavo žvaigždė jo kepurėje. Aš prašiau tėtį, kad ir man tokią nupirktų. Tėtis įsegė į mano kepurę segtuką iš marškinių rankogalio ir sakė: „Še, ir tavo kepurė graži, kaip Matulioniuko!“
Daugailių bažnyčios šventoriuje gimnazistas Teofilius, per atostogas susitikęs savo pirmąjį mokytoją klieriką Juozą, pasakodamas, kokia įspūdinga Daugpilyje ant Šventovių kalvos stūksanti Švč. Mergelės Marijos Romos katalikų bažnyčia, iš vyresnio bičiulio akių spindesio bandydavo įspėti kunigystės paslaptį. Jurgis Matulionis, supratęs aštuoniolikmečio sūnaus užsidegimą mokytis Kunigų seminarijoje, jį drąsino: „Važiuok.“ 1891 m. liepos 1 d. seniūnas Kazimieras Sabaliauskas sukvietė ūkininkų sueigą, kurioje 169 dalyviai nutarė atleisti Teofilių Matulionį nuo visų visuomeninių prievolių bei mokesčių ir nedaryti kliūčių. Teofiliui stojant į Vilniaus kunigų seminariją, vis dėlto atsirado nenumatyta kliūtis jo pažymėjime nebuvo lotynų kalbos. O Petrapilio kunigų seminarijoje visai nežiūrima į tai, kokį pažymėjimą turi kandidatas – realinės ar klasikinės gimnazijos. Vadinasi, kelias veda ten.
1892 m. rudenį Teofilius buvo primtas į pirmąjį Petrapilio kunigų seminarijos kursą. Seminarija buvo netoli Šv. Stanislovo Romos katalikų šventovės. Jaunasis klierikas akių negalėdavo atitraukti nuo didžiajame altoriuje Pranciškaus Smuglevičiaus tapyto paveikslo, kuriame vaizduojamas dėl pavojų Lenkijos karalių Boleslovą Narsųjį įspėjantis šv. Stanislovas. Švenčių dienomis seminaristų, gimnazistų, įvairių tautybių katalikų būriai traukdavo į Šv. Kotrynos katedrą, kuri XIX a. tapo reprezentacinė: čia būdavo rengiamos valstybinės ir tautinės iškilmės, čia šventimus gaudavo vyskupai visai plačiajai Rusijai, tarp jų Žemaičių didysis vyskupas Motiejus Valančius, pavyskupis Antanas Baranauskas, vėliau Pranciškus Karevičius, Antanas Karosas. Sekmadieniais šimtams gimnazistų giedant „Missam de Augelis“, klieriką Teofilių lyg kokia širdgėla apimdavo, lyg slegiantis savo menkumo jausmas… Galbūt todėl, 1893 m. baigus seminarijos pirmąjį kursą ir gavus pažymėjimą, kad keliamas į antrąjį kursą, jis prašėsi iš seminarijos atleidžiamas. Peterburgo kunigų seminarijos bendramokslis kun. Vitas Modestas Urbelis yra pasakojęs: „Teofilius Matulionis kaip klierikas mokėsi neblogai, buvo labai paprastas ir draugiškas, visiems malonus. Iš seminarijos buvo išstojęs, bet apie tai pats nekalbėdavo. Iš draugų esu girdėjęs, kad buvo „scrupulosus“...
Iš didelio atsakomybės jausmo ir gilios pagarbos kunigystei palikęs seminariją, Teofilius, kaip vėliau pasakojo kan.S. Kiškiui, pasaulyje nerado savo dvasiai ramybės ir pasiryžo, jau daugiau patyręs ir subrendęs, grįžti į seminariją, tęsti ten filosofijos bei teologijos studijas ir siekti kunigystės. Bet seminarijos rektorius kun. Vytautas Erdmanas įtarė, kad T. Matulionis nori seminarijos rūmuose pasislėpti nuo karinės prievolės, todėl tik po trejų beldimosi metų, kai buvo įsitikinta kandidatą turint gryniausią intenciją, Teofilius vėl buvo priimtas į Petrapilio kunigų seminariją. Rektorius dėstė kanonų ir civilinę teisę. Inspektorius buvo kun. Pranciškus Karevičius (1914–1926 m. Žemaičių vyskupas, arkivyskupas), jis dėstė filosofiją. Lietuvis kun. Ignas Baltrušis buvo laikomas vienu geriausių profesorių. Dvasios tėvas buvo kun. Zigmas Losinskis, dogmatikos, apeigų ir giedojimo profesorius.
Teologijos magistras Przyrembelis dėstė istoriją, o kun. Stanislovas Ptašyckis (geras katalikas) - rusų kalbą ir literatūrą. „Esu didžiausios pasaulyje vyskupijos arkivyskupas! Jums teks reikalų turėti su įvairių tautų ir papročių žmonėmis tokioje imperijoje!“ – sakydavo seminarijos penktą kursą lankydavęs Mogiliavo arkivyskupas Boleslovas Jeronimas Klopotovskis. Klierikams buvo draudžiama skaityti laikraščius, nebent kartis zakristijonas Zauka katedroje pakišdavo lietuvišką numerį. Lietuviai klierikai kartais susibūrę ir padainuodavo, bet už tai nuo rektoriaus gaudavo barti.
Seminarijoje Teofiliui mokslas sekėsi gerai ir jau artėjo prie pabaigos. 1899 m. gegužės 27 d., per Šeštines, jį įšventino diakonu. Sušlubavus Teofiliaus sveikatai, dvasinė vyresnybė paskubino jam kunigystės šventimų suteikimą: 1900 m. kovo 4 d., per šv. Kazimierą, vyskupas sufraganas Karolis Antanas Nedzialkovskis įšventino jį kunigu. O kitą prisimintiną šv. Tomo Akviniečio dieną, kovo 7, seminarijos koplyčioje kunigas Teofilius Matiulionis aukojo pirmąsias šv. Mišias.
Po ilgų studijų jaunasis kunigas išvažiavo pailsėti į savo tėviškę Lietuvon. Gyveno kurį laiką pas savo pusseserę Anastaziją Balaišienę Spiečiūnų kaime. Jos klėtelėje laikydavo gegužines pamaldas. Garnių kaime ir kitur katekizuodavo vaikus, ruošdamas juos pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai. Daugailiuose klebonavęs kun. Kazimieras Kiršinas rūpinosi parapijiečių švietimu, tėviškai globojo iš parapijos kilusius klierikus, tarp jų ir Teofilių Matulionį. (Kun. K. Kiršinas, sulaukęs senyvo amžiaus, mirė Daugailiuose ir ten palaidotas 1940 m. Jo laidotuvėse dalyvavo vyskupas Teofilius.)
Irena PETRAITIENĖ
Nuotraukoje – Teofilius Matulionis – seminaristas, apie 1899 m.
