Popiežiaus kasmetinis kreipimasis į diplomatus, akredituotus prie Šventojo Sosto, reziduojančius Romoje ir ne, yra viena iš svarbiausių kalbų, kurioje nubrėžiamos Šventojo Sosto nuostatos, liečiančios tarptautinės bendruomenės gyvenimą. Šiais metais Pranciškus ją skyrė taikos ir saugumo temai.
Pirmiausia jis priminė, kad prieš šimtą metų daug valstybių ir tautų buvo įsivėlusios į skerdynes, kurios vadinamos pirmuoju pasauliniu karu. Šiandien nemažai pasaulio kraštų gali pasidžiaugti gana ilgais taikos periodais. Daug kam taika tapo savaime suprantamas gėris ar įgyta teisė, į kurią nebekreipiama daug dėmesio. Tuo pat metu milijonams pasaulyje taika yra tolimas miražas ir kažkada saugiose zonose pradeda sklisti baimė.
Krikščionims taika yra Viešpaties dovana, tai nėra vien priešiškų jėgų pusiausvyra ar karo nebuvimas, bet geros valios žmonių darbo, tvarkos ir teisingumo vaisius.
„Šioje perspektyvoje reiškiu tvirtą įsitikinimą, kad kiekviena religinė išraiška turi remti taiką“, - pasakė Pranciškus, paminėdamas įvairius praėjusių metų tarpreliginius ir tarpkrikščioniškus susitikimus dėl dialogo ir susitaikymo. Nepamirštant religiškai įkvėptų gerų darbų ir žmonių pasiaukojimo, taip pat netrūko religiškai motyvuotos prievartos, užsidarymo, atmetimo epizodų.
Popiežius paminėjo fundamentalistinį terorizmą, kuris niekšiškai naudojo vaikus žudymui Nigerijoje, nusitaikė į besimeldžiančius Kairo koptų katedroje, į keliaujančius ir dirbančius Briuselyje, išėjusius pasivaikščioti Nicoje ar Berlyne, švenčiančius naujus metus Stambule. „Tai žudikiška beprotybė, kuri piktnaudžiauja Dievo vardu, sėdama mirtį, bandydama įtvirtinti dominavimo ir galios valią“, - sakė Pranciškus, kviesdamas visus religinius autoritetus vieningai ir ryžtingai kartoti, jog niekad negalima žudyti Dievo vardu.
Jei terorizmas yra dvasinio skurdo vaisius, tai dažnai jis susijęs ir su socialiniu skurdu. Todėl reikia ir politinių lyderių pastangų, kad nesusidarytų fundamentalizmams palankios sąlygos: nuo religinės laisvės nebuvimo iki skurdo, atsimenant, jog asmenys bręsta pirmiausia šeimose.
Primindamas neseniai pasibaigusį Gailestingumo jubiliejų, popiežius pabrėžė, kad gailestingumas yra „socialinė vertybė“, nuostata, kuri visus mus padaro atviresniais ir solidaresniais su kitais, jautriais teisingumo trūkumui ir kenčiantiems, esantiems sunkumuose.
Tarp šių yra migrantai ir pabėgėliai. Jų atžvilgiu, pasak popiežiaus, reikia mokėti derinti kiekvieno asmens teisę emigruoti į kitas politines bendruomenes ir įsitvirtinti jose, neprarandant savasties ir gerbiant vietos įstatymus ir papročius, ir kiekvienos šalies turimas galimybes priimti migrantus, nepakenkiant savo piliečių bendrajam gėriui. Popiežius padėkojo valstybėms, kurios buvo neabejingos migrantams.
Savo kalboje popiežius išvardijo įvairias aplinkybes ir reiškinius, kurie yra atviri taikos nedraugai ar sudaro sąlygas konfliktui.
Tai jau minėta nelygybė ir netinkamas gėrių paskirstymas, kurį iliustruoja vienur išmetami didžiuliai maisto kiekiai, kai kitur nuolatos trūksta maisto. Tai abejingumas vaikams ir jaunuoliams: jie yra ateitis, bet dažnai egoistiškai užmirštami, nekalbant jau apie tuos baisius atvejus, kai jų vaikystę sudaužo vergovė ar išnaudojimas. Tai prekyba ginklais ir ginklavimasis, neišnykęs branduolinio konflikto pavojus, kaip ir lengvai pasiekiami konvenciniai ginklai. Tai ideologija, kuri remiasi socialiniais trūkumais, kad skleistų panieką ir neapykantą, save pristatydama kaip gėrio nešėją. Taikos kūrimas negali aplenkti ir rūpinimosi bei pagarbos kūrinijai, aplinkai.
Tačiau tikra taika laimima per solidarumą, per pasitikėjimą, per dialogą, kartais nebijant rizikuoti ir žengti šia kryptimi drąsius žingsnius. To Pranciškus linkėjo tiems kraštams ir regionams, kuriuose vyrauja įtampa ar karas: Venesuelai, Kolumbijai, Kongo Demokratinei Respublikai, Kiprui, Ukrainai ir visiems Artimiesiems Rytams. Popiežius taip pat išsakė paramą Europos vienybei, gimusiai po konfliktų, susiduriančiai su skilinėjimais: vienybei, kuri remtųsi atnaujintu humanizmu, savo šaknimis, savo vertybėmis.
„Mieli ambasadoriai, taika yra dovana, iššūkis ir įsipareigojimas. Dovana, nes jos ištakos yra pačioje Dievo širdyje; iššūkis, nes yra gėris, kuris niekada negaunamas savaime ir visada turi būti pasiekiamas; įsipareigojimas, nes reikia kiekvieno geros valios asmens aistros jos ieškant ir statant. Tad nėra tikros taikos neatsispiriant nuo tokios žmogaus sampratos, kuri skatina visapusišką vystymąsi, atsižvelgdama į jo transcendentinį orumą“, - sakė užbaigdamas savo kalbą Pranciškus, linkėdamas dirbti kartu ir kurti taiką, pažadėdamas Šventojo Sosto paramą tiems, kurie stengiasi užbaigti konfliktus, suteikti pagalbą ir viltį kenčiantiems. (Vatikano radijas)
Popiežius sveikina diplomatus
