Nors pagrindinis už liturgiją atsakingas Vatikano kardinolas Robertas Sarah teigė, jog kunigai nuo Advento turėtų vėl pradėti aukoti šv. Mišias atsisukę į rytus, Vatikano atstovas spaudai pirmadienį patikslino, kad instrukcijos, rekomenduojančios aukoti Eucharistiją atsisukus į žmones, pakeistos nebus.
Kadangi kardinolo iš Gvinėjos pasisakymas sukėlė komentarų ir diskusijų bangą, Vatikanas pirmadienį išleido pranešimą, jog nebus jokių naujų taisyklių apie šį liturginį veiksmą.
Popiežiaus Pranciškaus pirmoji knyga „Dievo vardas – Gailestingumas“, pasirodžiusi 2016-ųjų pradžioje, susilaukė didelio tikinčiųjų bendruomenės susidomėjimo. Ateinantį savaitgalį į šios knygos pristatymą kviečiami vilniečiai ir miesto svečiai.
Šeštadienį, liepos 9 d., eidamas šimtas penktuosius metus, Romoje mirė prel. Kazimieras Dobrovolskis, prieš mėnesį paminėjęs kunigystės šventimų aštuoniasdešimtąsias metines.
Prelatas Kazimieras Dobrovolskis gimė Varnabūdėje, Marijampolės apskrityje, 1911 metų gruodžio 16 dieną.
Vilnius, 2016 m. liepos 7 d.
Didžiausios Lietuvos krikščionių Bažnyčios pastaruoju metu sulaukia nemažai prašymų išaiškinti, ką krikščionybė moko apie kūriniją, apie gyvybės – ypač prasidėjusios žmogaus gyvybės – vertę bei kokia turėtų būti iš šio mokymo išplaukianti krikščionio laikysena. Ypač daug klausimų užduodama apie šių Bažnyčių mokymą Pagalbinio apvaisinimo įstatymo kontekste. Atsiliepdami į šiuos prašymus, Katalikų, Ortodoksų ir Liuteronų Bažnyčių vadovai Lietuvoje vieningai primena, kad pagarba gyvybei kyla iš šv. Rašto, atskleidžiančio, kad žmogus yra kūrinijos viršūnė. Dėl šios priežasties tik žmogui yra būdingas orumas. Būtent dėl to žmogaus gyvybė – neliečiama. Bažnyčių mokymą paremia ir šiandienos medicinos mokslo neginčijamai įrodyta tiesa, jog žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento, kada susikūrus embrionui, pradeda vystytis unikalus žmogaus organizmas. Kiekvienas iš mūsų praėjo šį savo gyvenimo etapą.
Dievo pašauktas Mozė vedė tautą iš Egipto vergijos į pažadėtąją žemę. Vedė į laisvę. Tačiau prieš įžengdami į šią žemę izraelitai turėjo pilnai pasikeisti: atmesti stabmeldybę ir savo gyvenimą patikėti juos vedančiam Dievui. Todėl didžiausias Mozės rūpestis buvo pakeisti žmonių mintis bei širdis, o tai nebuvo lengva. Šito siekdamas, Mozė kalbėjo tautai: „Sugrįžęs pas Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela, tu klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso, vykdydamas jo įsakymus ir įstatus“ (Įst 30,10).
Po praėjusios Valstybės dienos švenčių pompastikos šio sekmadienio Evangelija mus sugrąžina į gyvenimo tikrovę. Lietuvos žmonių gyvenimo keliai nėra jau tokie tiesūs ir saugūs, nors gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje jau daugiau kaip ketvirtį amžių. Tiesa, turbūt seniai nebėra tokių vietovių bei kelio atkarpų, kur įžengęs Lietuvos žmogus tikrai statytų savo gyvybę į pavojų, kaip kad tai buvo Kristaus laikais pažadėtoje žemėje keliaujančiam piligrimui iš Jeruzalės į Jerichą.
Trečiadienio ryte popiežius susitiko su beveik dviem šimtais iš Prancūzijos atvykusių piligrimų, daug iš kurių visuomenėje kvalifikuojami ir gyvena kaip „vargšai“. Šią piligrimystę organizavo Sapelio (Le Sapell) solidarumo draugija ir pora parapijų. Sapelio draugija gimė prieš trisdešimt metų, siekdama padėti tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių, dažnai netikėtai, prarado gyvenimo saugumą – namus, darbus, kurie nebemato alternatyvų. Dažnai tai vyresnio amžiaus žmonės, kartais vienišos mamos, kartais nedidelio išsilavinimo ar nepaklausių profesijų vyrai.
Liepos 2 d. į Krikštėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią gausiai rinkosi tikintieji dėkoti Dievui už jiems brangią seserį Rozaną Graulich, švenčiančią savo vienuolinių įžadų 50-ies metų jubiliejų.
Šv. Mišių aukai vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, koncelebravo Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris kun. Gediminas Tamošiūnas, Kauno Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios rektorius kun. Kęstutis Rugevičius ir Ukmergės šv. apašt. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras kun. Robertas Urbonavičius. Dalyvavo keturios Krikštėnuose įsikūrusios seserys vienuolės, iš Belgijos atvykę s. Rozanos giminaičiai, Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas, administracijos direktorius Stasys Jackūnas, grojo ir giedojo ukmergiškė vargoninkė Dalia Sližytė, psalmę giedojo iš Vilniaus atvykusi Marijos Dangun Ėmimo kongregacijos sesuo Benedikta Rollin Ra.
Liepos 6-oji, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo karūnavimo diena, dar yra vadinama Valstybės diena. Įdomu, kad toks svarbus vieno žmogaus gyvenimo įvykis – Mindaugo karūnavimas – tampa mums Valstybės simboliu. Tai primena svarbią tiesą – valstybė yra išskirtinai žmogiškosios tikrovės dalis; valstybė prasideda nuo žmogaus ir be žmogaus ji neegzistuoja. Kartais gali atrodyti, kad čia yra mūsų, paprastų žmonių, gyvenimas, o čia – valstybės gyvenimas; arba čia kasdienybė, o čia – politika. Net mėgstama sakyti „Jie ten tegul politikuoja, o mes gyvename savo gyvenimą.“
Kai meldžiamės, jaučiame į mus nukreiptą Dievo žvilgsnį. Dėl to netuščiažodžiaukime kaip pagonys, malda – tai ne magiški žodžiai. Mums dar neištarus nė žodžio, Dievas jau žino, ko mums reikia. Taip kalbėjo popiežius Pranciškus ketvirtadienio rytą aukotų šv. Mišių homilijoje komentuodamas šios dienos Evangeliją, kurioje Jėzus savo mokinius ir mus visus moko „Tėve mūsų“ maldos. Ji yra pirmoji ir pati svarbiausia krikščionio malda.
„Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“, įspėja Jėzus šios dienos Evangelijoje. Jis prašo ne skrupulingai laikytis priesakų raidės, bet su meile žiūrėti į brolį. Jėzaus laikais žmonės buvo sutrikę, nes tautos vadovai vieną skelbė, o kitą darė. Jie nedavė pavyzdžio žmonėms, o kaip tik priešingai – piktino savo nenuosekliu elgesiu.
Pirmojo liepos mėnesio sekmadienio Evangelija aiškiai kalba apie pašaukimo iššūkius šių dienų Bažnyčiai: kiekvienas yra šaukiamas skelbti Dievo Karalystę žemėje žodžiu, darbu ir gyvenimo pavyzdžiu. Šio sekmadienio Evangelijoje sužinome, kad Jėzus turėjo ne vien dvylika mokinių – jų buvo žymiai daugiau. Evangelijoje nurodomas ir skaičius – septyniasdešimt du. Kokia tų mokinių pasiuntinybės dalia? Jėzus nieko jiems neįdeda kelionėn, o dar labiau draudžia ką nors pasiimti. Jie turi pasikliauti tik vienu Dievu. Taigi jų nešama nuo Jėzaus žinia yra skelbiama Ramybė ir Dievo karalystės artuma.
Susirinkimas kaip metodas ir vienybė: tokie du pagrindiniai terminai apibūdina istorinį „Pan-ortodoksų Susirinkimą“ įvykusį Kretoje birželio 19-26 d. Nors šio įvykio buvo laukta ir jam ruoštasi apie 50 metų, tačiau prieš jam prasidedant kai kurios ortodoksų bažnyčios atisakė dalyvauti, sukeldamos nemenką skandalą. Itin stipriai jautėsi Maskvos patriarchato nebuvimas.
Sekmadienį Šiaulių katedros šoninei koplyčiai suteiktas „Dievo Gailestingumo“ titulas. Koplyčią iškilmingai dedikavo Krokuvos arkivyskupas metropolitas kard. Stanisław Dziwisz, sakęs, kad „Tai bus pastovus Gailestingumo Metų pergyvenimo pėdsakas mūsų gyvenime ir mūsų pasiryžime būti gailestingiems“.
2016 m. birželio 27 – liepos 1 d. Lietuvoje lankosi Apaštalinės Penitenciarijos vadovas – Didysis Penitenciaras kard. Mauro Piacenza. Birželio 27–28 d. Vilniuje, o birželio 30 – liepos 1 d. Kaune garbus svečias kunigams skaito paskaitų ciklus apie Atgailos sakramentą, Švč. Jėzaus Širdies svarbą nuodėmklausių formacijoje, nuodėmklausio kaip Dievo gailestingumo liudininko tarnystę, Gailestingumo ir tiesos santykį Atgailos sakramento kontekste, Apaštalinės Penitenciarijos tribunolą ir kitomis temomis.
Antradienio vidudienį (Romos laiku) kunigystės 65 metų sukakties proga Vatikane iškilmingu aktu pagerbtas popiežius emeritas Benediktas XVI. Dalyvaujant jubiliatui sveikinimo kalbas pasakė popiežius Pranciškus, Tikėjimo kongregacijos prefektas Gerhard Müller ir Kardinolų Kolegijos dekanas Angelo Sodano. Šventėje Apaštališkųjų rūmų popiežiaus Klemenso salėje dalyvavo apie pusantro šimto asmenų, Romos kurijos kardinolai, arkivyskupai, vyskupai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, taip pat svečiai iš Konstantinopolio patriarchato, Šventųjų Petro ir Pauliaus iškilmės proga į Vatikaną atvykusi patriarchato delegacija.
Sekmadienio priešpietį popiežius Pranciškus Ečmiadzine dalyvavo Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios Dieviškoje Liturgijoje, kuriai vadovavo Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios patriarchas katolikosas Karekinas II. Dieviškoji Liturgija buvo aukojama po atviru dangumi, ant Armėnijos pirmojo krikščionio valdovo, šv. karaliaus Tiridato III, altoriaus. Šv. Tiridato III altorius Ečmiadzine, Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios katolikoso soste, yra palyginant naujas, pastatytas 2001 metais, kai Armėnijos Bažnyčia šventė krikščionybės paskelbimo valstybine religija 1700 metų jubiliejų. Altorius paprastai naudojamas tik per didžiąsias šventes. Prie šio altoriaus Mišias aukojo Romos vyskupas popiežius šv. Jonas Paulius II 2001 metais, per pirmąją Romos vyskupo Apaštališkąją kelionę į Armėniją.
Spalio 16 d. bus paskelbti penki nauji šventieji. Penkių palaimintųjų kanonizacijos datą paskyrė popiežius Pranciškus eilinėje viešoje konsistorijoje, kuriai vadovavo pirmadienio rytą.
Birželio 22 dieną, kad apžvelgtų į savo atliekamos misijos patirtį ir perspektyvas, Kauno arkivyskupijos bendruomenės atstovai susirinks į antrą savo istorijoje sielovados simpoziumą. Pirmasis vyko 2001 metais, minint arkivyskupijos 75-metį, po kurio prasidėjo ir pasirengimas Kauno arkivyskupijos antrajam sinodui: jo darbas vainikuotas ganytojo patvirtintais diecezinio Sinodo nutarimais – gairėmis arkivyskupijos sielovadai.
Gianni Valente
Šventasis ir didysis ortodoksų Susirinkimas kiek šlubuodamas pradėjo savo darbą birželio 19-ąją Kretos saloje. Kad ir kokia būtų jo baigtis, jau dabar šis įvykis yra reikšmingas laikų ženklas. Vertinant Apaštalų tikėjimo šviesoje, tai ypač sudėtingomis sąlygomis vykstantis susitikimas, kuriam buvo ruoštasi ištisus dešimtmečius. Susitinka Bažnyčios, turinčios bendrą apaštalinį ir sakramentinį paveldą. Jų bendravimo istorija atskleidžia, kokiomis svaiginamomis viršūnėmis visada vystosi krikščioniškoji išganymo istorija, patikėta tų pačių apaštalų įpėdiniams, kaip moliniams indams.
Vienas iš didžiausių meno šedevrų, kuriuos Romoje gali išvysti maldininkai ir turistai yra Siksto koplyčia, Vatikano muziejų viduje, ištapyta Mikelandželo, Perudžino, Botičelio ir kitų didžiausių to laikmečio meistrų. Visame pasaulyje galima atrasti atvaizdų ir reprodukcijų iš Siksto koplyčios.
„Pažinojau šventąją“. Taip vadinasi šiomis dienomis pasirodžiusi knyga apie Kalkutos Motiną Teresę, kurią parašė kardinolas Angelo Comastri, Popiežiaus vikaras Vatikane. Vatikano radijui pasakodamas apie savo susitikimus su būsima šventąja, kardinolas dalijasi ką reiškė būti taip arti Gailestingumo meilės misionierių steigėjos.
Birželio mėnesio paskutiniojo sekmadienio Evangelijos skaitinys mums vaizdžiai primena žmogaus pašaukimo ir gyvenimo kelio pasirinkimo svarbą. Esame nuolat kviečiami save tirti, ar teisingu gyvenimo keliu einame. Manęs nesenai vienoje lietuvių susibūrimo vietoje paklausė: „Kunige, kas yra geras gyvenimas?“ Kiek susimąstęs atsakiau: „Gyvenimo kaip „gero“ per daug nevertinu, nes tai, kas šiandien gera, rytoj gali būti labai karti patirtis. Man labiau rūpi, ar gyvenu prasmingai – toks mano gyvenimo klausimas ir atsakymas“.
Sovietmečiu su žeme sulygintos Vilniaus Didžiosios sinagogos bei gretimų pastatų liekanas tyrinėjantys Jungtinių Valstijų (JAV) ir Izraelio archeologai sako, kad šio unikalaus žydų kultūrai ir religijai statinio reikšmę galima būtų lyginti su Vatikano reikšme katalikų pasauliui.
Šiuo posinodiniu apaštališkuoju paraginimu popiežius Pranciškus užbaigė du metus trukusius apmąstymus skirtus atsiliepti į šiandienos iššūkius, kuriuos patiria šeima. Dokumentas siekia perteikti popiežiaus Pranciškaus mokymą ir begalinį pastoracinį susirūpinimą siekiant suaktyvinti Gerosios Naujienos apie Šeimą skleidimą, pabrėžiant gailestingumo aspektą. Dokumente raginama žvelgti į konkrečią situaciją, kurioje atsidūrė šiandieninė šeima, jos problemas, pažeidžiamumą, tokiu būdu atveriant visiems galimybę pradėti atsivertimo kelionę ir augti meilėje.
Apaštalas Paulius į Kristų tikinčius ir pakrikštytus žmones vadina Dievo vaikais. Viename laiške jis rašo: „Jūs visi esate Dievo vaikai, tikėdami į Jėzų Kristų. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3,26).
Krikštas panaikina tarp žmonių esančius neesminius skirtumus ir visus suburia į vieną Dievo šeimą. „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters; visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3,28).
„Noriu paraginti visus pasaulyje geros valios žmones, kad visuose miestuose, vyskupijose ir asociacijose vykdytų gailestingumo darbą“. Popiežius Pranciškus šiuo paraginimu parėmė tarptautinio labdaros fondo „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“ pradedamą pasaulinio masto rinkliavą. Pasaulinę labdaros akciją fondo atstovai pristatė spaudos konferencijoje penktadienį Vatikano radijo būstinėje, o popiežius paraginimą remti „Pagalbos kenčiančiai Bažnyčiai“ akciją parėmė video žinioje. Fondo akcija „Be God’s mercy“ (Būk Dievo gailestingumas) sieks įgyvendinti daugybę gailestingumo darbų visame pasaulyje. Akcija tęsis iki spalio 4 dienos.
Prakilnų 70-ąjį Kunigystės šventimų jubiliejų birželio 16 d. švenčia kunigas Antanas Dilys. Vyriausias Vilniaus arkivyskupijos kunigas, prisimindamas karo metu vykusį savo stojimą į kunigų seminariją, sako: „Buvome pasiryžę.“ Ryžtą tarnauti Dievui ir pasitikėjimą Juo kunigas Antanas liudijo visus 70 garbingos tarnystės metų.
Kardinolas Pietro Parolin, Popiežiaus valstybės sekretorius, tęsia delikatų vizitą Ukrainoje, kuri pastaraisiais metais gyvena sudėtingomis sąlygomis. Pirmiausia tai karo situacija, bet ne vien. Ją lydi konfliktai kolektyviniuose jausmuose, liečiančiuose tautinę tapatybę, labai sunkiai keliamasi iš klampaus korupcijos liūno. Visi šie reiškiniai atsispindi ir krikščionių bendruomenėje, kuri turi papildomų tarpusavio įtampos židinių. Šiuos įžiebė ne vien karas, pakanka prisiminti ilgalaikį nedraugiškumą tarp ortodoksų ir graikų apeigų katalikų. Bet taip pat ne paslaptis, kad svetimumo pasitaiko ir tarp graikų apeigų bei lotynų apeigų katalikų. Visos šios sudėtingos temos, kurioms būdinga tiek daug skirtingų nuomonių, atsispindi kardinolo Parolino, Vatikano diplomatijos šefo kalbose ir pamoksluose.
Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia kviečia kartu paminėti arkivyskupo Julijono Steponavičiaus 25-ąsias mirties metines.
Prieš 25-erius metus arkivyskupas J. Steponavičius pašventino Šv. Kazimiero bažnyčią, kuri iš ateizmo muziejaus buvo sugrąžinta jėzuitų vienuolijai.
Nuorodų sąrašas
Powered by BaltiCode
