Dešimt Dievo įsakymų, arba Dekalogas, yra dešimt žodžių, Dievo apreikštų ant Sinajaus/Horebo kalno Mozei ir Izraeliui apie žmogaus dorovinį elgesį (Iš 20, 2–17; Įst 5, 6–21).

Sakoma, kad Viešpaties Apsireiškimo šventė, Trys Karaliai, pirmų amžių krikščionims Mažojoje Azijoje ir Egipte savo svarba nusileisdavo tik Velykų šventimui. Šioje šventėje tilpo du Kristaus gyvenimo svarbūs įvykiai: Jo Užgimimas ir Krikštas. Tik vėliau, kai gruodžio 25 d. buvo pasirinkta kaip Kristaus Gimimo šventė, šios šventės dvigubas šventimas atsiskyrė. Bažnyčia, kuri laikui bėgant pradėjo įgauti Rytų ir Vakarų Bažnyčios veidą, pasipuošė ir išskirtiniais liturgijos bei bažnytinio gyvenimo ženklais, būdingais jau tik Rytų ir Vakarų pasauliams. Taip Rytų Bažnyčia (o tai yra mūsų tikėjimo broliai ir seserys ortodoksai) savo liturgijoje Viešpaties Apsireiškimo šventę pradėjo švęsti kaip Kristaus Krikštą, tuo tarpu Vakarų Bažnyčioje (katalikų) ši šventė įgavo Trijų Karalių išskirtinį šventinį atspalvį, o Kristaus Krikšto šventė švenčiama sekmadienį tuoj po to.

Penktadienį Vilniaus gatvėmis žygiuos Trys karaliai, eitynės iškilmingai užbaigs šventinį Kalėdų renginių ciklą.

„Nuo mūsų priklauso ar įsileisime Jėzų pas save, ar užtrenksime jam duris. Jei priimame Dievą, viskas atsinaujina ir atgyja, Dievas mums atveria savo širdį, apdovanoja mus viltimi ir suteikia gyvenimo prasmę. Ten, kur Dievas atmetamas, viskas apmiršta, genda ir pūva, o žmogus praranda gyvenimo prasmės pojūtį“. Taip rašo Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios vadovas, Kijevo ir Haličo Didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas Kalėdų proga paskelbtoje žinioje. Ukrainiečiai unitai, panašiai kaip ir daug kitų rytų apeigų Bažnyčių, laikosi nereformuoto Julijaus kalendoriaus, tad Kalėdas jie švęs šeštadienį, sausio 7 d.

Prieš Kalėdas Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas dalyvavo „Žinių radijo“ laidoje „Lyderio dilema“. Laidoje buvo kalbama apie lyderystę Bažnyčioje kaip struktūroje, ką apie lyderystę kalba katalikų tikėjimas ir apie Bažnyčios lyderystę visuomenėje.

Per Viešpaties Apsireiškimo iškilmę Bažnyčia toliau kontempliuoja ir švenčia Jėzaus, mūsų Išganytojo, gimimą. Ypač šiandiene švente pabrėžiama šio gimimo visuotinė paskirtis ir reikšmė. Tapdamas žmogumi Marijos įsčiose, Dievo Sūnus ateina ne tik pas Izraelio tautą, atstovaujamą Betliejaus piemenų, bet ir pas visą žmoniją, kuriai atstovauja išminčiai.

Trečiadienio rytą įvyko pirmoji šiais metais popiežiaus Pranciškaus bendroji audiencija. Tęsdamas po Gailestingumo metų uždarymo pradėtą naują katechezių ciklą, skirta vilties dorybei, šį kartą popiežius Pranciškus kalbėjo apie Rachelės raudą.

„Ji (Evangelija) juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16). Išgelbėjimas – išvadavimas iš to, kas bjauroja, menkina, griauna gyvenimą. O galybė, kurią Dievas panaudoja tam, kad išgelbėtų, – tai „jo Sūnaus Evangelija“ ( Rom 1, 9). Ši Evangelija – Geroji naujiena – atskleidžia Dievą, atiduodantį viską: savo atleidimą, savo gyvybę, savo džiaugsmą. Todėl išgelbėjimas apima ne tik tuos, kurie patenkina tam tikrus kriterijus. Jis skirtas geriems ir piktiems, išmintingiems ir kvailiems. Dievas gelbsti „kiekvieną tikintįjį“.

Duodamas interviu žinių agentūrai „ACI“ arkivyskupas Ivan Jurkovič, Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas JTO Ženevoje ir kitose tarptautinėse institucijose šiame mieste, paaiškino, kodėl 2011 metais buvo nuspręsta pakeisti statusą Tarptautinėje migracijos organizacijoje, Šventajam Sostui tampant tikruoju nariu.

Lenkijos parlamentas patvirtino rezoliuciją dėl Čenstakavos Švč. Mergelės karūnavimo Lenkijos karaliene 300 metų sukakties minėjimo, praneša agentūra „Sir“. 1717 m. rugsėjo 8 d. Švč. Mergelės atvaizdas pirmą kartą karūnuotas už  Romos ribų, tad Seimas, primindamas šį istorinį įvykį, pabrėžia, kad „šventė tuomet suvienijo visus socialinius sluoksnius ir tapo nacionalinio tikėjimo išraiška“. Tai atspindi parlamentarų nuostatą, kad Marijos kultas svarbus visai šaliai.

2010 m. atsiliepdamas į Tomo Vilucko straipsnyje „Marija, Marija“ iškeltas mintis, ilgametis liturginių tekstų redaktorius kun. Vaclovas Aliulis MIC (1921 – 2015) paprašė redakcijos paviešinti šį Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatui skirtą paaiškinimą, kuriame autorius, be kita ko, kviečia pratęsti diskusijas apie liturginių ir teologinių tekstų vertimo niuansus.

Tradiciškai per Viešpaties Krikšto šventę,  kuri Romoje bus švenčiama sausio 8-ąją, popiežius pakrikštija keliolika vaikų, gimusių dažniausiai Šventojo Sosto darbuotojų šeimose. Tačiau šį sausį popiežius Pranciškus jų pakrikštys daugiau: sausio 14 dieną į šv. Mortos namus Vatikane atvyks aštuonios šeimos iš Amatričės ir Akumulio miestelių, o Šventasis Tėvas asmeniškai pakrikštys jų vaikus, gimusius po rugpjūčio 24 dienos. Tądien visą centrinę Italiją supurtė stiprus žemės drebėjimas, o minėtieji miesteliai kalnų papėdėse, istoriniai ir pamėgti atostogautojų, buvo beveik visiškai sugriauti. Žemės drebėjimo aukų skaičius pasiekė beveik tris šimtus, daugybė namų yra rizikingos būklės, įtrūkusiomis sienomis, ir šeimos bijo į juos sugrįžti.

Tradiciškai, grįžtant iš apaštalinės kelionės, popiežius atsako į žurnalistų klausimus. Taip buvo ir šį kartą, Pranciškui esant pakeliui į Romą, po dviejų dienų Švedijoje, ekumeniškai pradėjus Reformacijos penkių šimtų metų minėjimą.

Pirmasis klausimas buvo apie imigraciją į Europą, kurios daug kas baiminasi ar netgi mano, kad ji yra grėsmė Europos krikščioniškai kultūrai. Štai ir Švedija, garsėjusi ilga pabėgėlių priėmimo tradicija, pradeda uždaryti savo sienas.

Damaskas, kuriame gyvenu, reguliariai apšaudomas minosvaidžiais. Atsimenu, kaip visai neseniai nukentėjome nuo minosvaidžio, maždaug pusę septynių ryte. Laimei, tą valandą nunciatūroje nebuvo žmonių, tad nebuvo sužeistų, tik materialiniai nuostoliai. Man asmeniškai pavojus didžiausias kai keliauju, nors ir su privalomomis apsaugos priemonėmis bei valdžios leidimu, aplankyti Homsą ar Alepą. Vakarą prieš išvykstant į Romą gauti kardinolystės nuvykau pas brolius pranciškonus, nes minosvaidžio sprogmuo pataikė į jų bažnyčios kupolą. Ne pirmą kartą per šiuos metus. Kartas nuo karto matau naikintuvus Damasko danguje ir tai mane nuliūdina. Bombos krenta zonose, kur yra sukilėlių, pietuose ir rytuose. Tais momentais galvoju apie žmones. Nunciatūroje pašalinome žalą, tačiau kiek daug namų buvo apgriauta ar sugriauta! Kalbama apie du milijonus. Man skaudu dėl daugybės žmonių, kurie dabartiniu žiemos laikotarpiu gyvena palapinėse, nes buvo priversti palikti namus. Ir tų, kurie pabėgo į aplinkines šalis, į Libaną, Jordaniją, Turkiją, kalbama apie keturis milijonus, su viltimi sugrįžti. Tai pabėgėlių troškimas, - pasakojo kardinolas Mario Zenari, apaštalinis nuncijus Sirijos sostinėje Damaske, interviu Šventojo Sosto dienraščiui „l’Osservatore Romano“.

Naujieji Metai tai graži, bet keista šventė. Švelnumas ir susitelkimas, kuriuos išgyvenome per Kalėdas prieš keletą dienų, dabar palieka erdvę kulinarinei išmonei, kurią lydi linksmybės, besitęsiančios iki vėlyvos nakties, tarsi tai, ką neseniai išgyvenome, jau būtų suarchyvuota, o tema būtų radikaliai pasikeitusi. Šventė tęsiasi paraidžiui iš vienų metų į kitus.

Sausio 2 dieną popiežius Pranciškus milijonams sekėjų įvairiomis kalbomis socialiniame „Twitter“ tinkle išsiuntė dar vieną sveikinimą, pradėjus naujus kalendorinius metus.

Neseniai Bažnyčia iškilmingai minėjo nepaprastą įvykį – daugiau nei prieš du tūkstančius metų Žodis tapo Kūnu! Paskutinį advento trečiadienį girdėjome skaitinį iš Evangelijos pagal Luką: Marija pas Elzbietą (Lk 1, 39–45). Jono Krikštytojo motina Elzbieta, išvydusi prie savo namų slenksčio Išganytojo Motiną, pagauta Šventosios Dvasios, balsiai sušunka: Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! (Lk 1, 42) Įkvėptas Šventojo Rašto tekstas bėgant amžiams tampa susiformavusios ir šiandien Vakarų Bažnyčioje tebevartojamos lotyniškosios Ave Maria maldos pagrindu.

Popiežius Pranciškus Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmės Mišiose šv. Petro bazilikoje kvietė išpažinti tiesą, jog Marija – Šventoji Dievo Motina. Šventosios Dievo Motinos šventė primena, jog nesame našlaičiai, turime Motiną. Marija yra moteris, kuri savo širdyje saugoja Dievo perėjimą į savo tautos gyvenimą. Ji savo įsčiose klausosi Sūnaus širdies plakimo ir visam gyvenimui atranda Dievo pulsavimą žmonijos istorijoje. Marijoje amžinasis Žodis ne tik tampa kūnu, bet ir atpažįsta Dievo motinišką švelnumą, su Marija Dievas-Kūdikis išmoksta įsiklausyti į pažadėtosios tautos troškimus, džiaugsmus ir viltis. Su ja atranda save kaip ištikimos Dievo tautos Sūnų.

Sveikinu visus Lietuvos žmones, pradedančius 2017 metus, Šventojo Rašto Skaičių knygos žodžiais: „Viešpats telaimina ir tesaugo tave! Tešviečia tau Viešpaties veidas ir tebūna tau maloningas! Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!‘“ (Sk 6,23-26).

Minint 50-ąją Pasaulinę Taikos dieną, apmąstant popiežiaus žinią „Nesmurtiškumas – taikos politikos stilius“, įvairios iniciatyvos kviečia pradėti Naujuosius metus dalyvaujant renginiuose prieš karą ir sienas, kurios skiria žmones, kurios verčia žvelgti į ateitį su baime.

 Gruodžio 31 dienos pavakare šv. Petro bazilikoje vestų Dievo Motinos iškilmės pirmųjų mišparų metu popiežius Pranciškus pasakė homiliją, pradėdamas ją apaštalo Pauliaus žodžiais iš laiško galatams: „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“.

Romoje penktadienį, eidamas 85 metus, mirė ispanas arkivyskupas Justo Mullor Garcia, buvęs Popiežiškosios Bažnytinės akademijos pirmininkas ir Šventojo Sosto karjeros diplomatas. Velionio diplomatinė tarnystė reikšmingai padėjo Šventajam Sostui atkurti ir puoselėti gerus santykius su Lietuvos, kaip ir su Latvijos ir Estijos valstybėmis, bei su jų katalikų bendruomenėmis. Nemažiau svarbus arkivyskupo indėlis į Bažnyčios atsikūrimą Baltijos šalyse, ypač jo parama atkuriant struktūras ir katalikų drąsinimas visaverčiai sugrįžti į visuomenės gyvenimą.

Marija, Dievo Gimdytoja - RV

Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2, 16–21)

„Taikos vyrams ir moterims karo draskomoje Sirijoje, kur buvo pralieta per daug kraujo. Visų pirma Alepo miestui, kuriame pastarosiomis savaitėmis virė siaubingiausi mūšiai, kurio civiliams gyventojams reikia garantuoti neatidėliotiną pagalbą ir paramą gerbiant humantiarinę teisę. Laikas ginklams nutilti visiems laikams ir tarptautinei bendruomenei aktyviai siekti sprendimo derybomis, kad pilietinis sugyvenimas būtų atsatytas šioje valstybėje“, – kalbėjo popiežius Pranciškus Romoje per šias šv. Kalėdas.

 Nesmurtiškumas – taikos
politikos stilius

Kūčios ir šv. Kalėdos neabejotinai gražiausios metų šventės, kai prie vieno stalo susėda visa šeima, į jaukius namus grįžta po pasaulį išsibarstę vaikai ir vaikaičiai, o gerumu norisi dalytis ir su nepažįstamaisiais.

Pagrindinis ištisinis įvykis, sutapęs su beveik visais
beišbaigiančiais kalendoriniais metais, buvo Gailestingumo jubiliejus,
pradėtas 2015 m. gruodžio 8 d. ir užbaigtas 2016 m. lapkričio 20 d.

Katalikams pirmasis Advento sekmadienis, Sausio 1-oji ir Kovo 25-oji vienokiu ar kitokiu būdu yra naujųjų metų pradžia, tad Bažnyčioje tikrai yra trys, o ne viena proga prisiminti „prabėgusį metą“ ir barstyti konfeti.

Laiko tėkmė paradoksali. Kai pagalvojame, kiek mes jau turime metų ir kiek trumpai gali gyventi tas kūdikėlis, kurio gyvybė dėl gimimo komplikacijų kabo ant plauko, tada pradedame giliau suvokti Dievo žodį, bylojantį, kad „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8). Viena senolė sakė: „Kai pasižiūriu atgal, atrodo, kad viskas taip greitai prabėgo lyg nebūčiau gyvenusi, o kažkur sapne pabuvojusi...“

Nuo pat pontifikato pradžios Pranciškaus fotografijos daugybę kartų puošė pirmuosius dienraščių puslapius, žurnalų viršelius, tad atrinkti svarbiausius 2016-ųjų įvykius atrodo beveik neįmanoma užduotis. Pradedant Gailestingumo jubiliejaus paskelbimu, baigiant spaudos konferencijomis lėktuve po kiekvienos iš šešių užsienio kelionių, kuriose visada būdavo paliečiamas labai platus temų laukas, popiežius nuolat tapdavo naujiena, nekalbant jau apie asmeninius vienam iš žurnalistų duotus interviu. Viename iš paskutiniųjų – popiežius, pavyzdžiui, pabrėžė kvietimą žiniasklaidai liautis mėgautis purvu.