Žemaitija yra išskirtinis Lietuvos etnografinis regionas jau vien dėl to, kad visada juokais ar rimtai turėjo ir turi pretenzijų atsiskirti nuo Lietuvos ir įkurti savo valstybę. O žemaičiai net turi neoficialius žemaitiškus pasus ir net daug metų gyvendami kituose Lietuvos ar pasaulio miestuose tarpusavyje kalba tik žemaitiškai. Savo tarmę, kaip tapatumo ženklą, žemaičiai išlaiko ir kurdami poeziją, rašydami knygas, įvairius himnus. Dėl žemaičių tarmės specifikos daugiausiai anekdotuose pajuokiamas žemaičių nesusikalbėjimas arba savotiškas kitų kalbų traktavimas. Anekdotuose labiausiai išskiriami žemaičio bruožai yra lėtumas ir užsispyrimas.